Ebola

1. Užsikrėtimas – žmogus užsikrečia kontaktuodamas su užsikrėtusio žmogaus ar gyvūno kūno skysčiais (krauju, seilėmis, šlapimu, prakaitu, vėmalais) arba per užterštus daiktus.


2. Viruso patekimas į organizmą – Ebolos virusas patenka per gleivines ar pažeistą odą į kraują.


3. Plitimas organizme – virusas greitai dauginasi kraujyje, pažeisdamas imuninės sistemos ląsteles ir sukeldamas uždegiminius procesus.


4. Organų pažeidimas – progresuojant infekcijai, pažeidžiami kraujagyslių sienelės, kepenys, inkstai bei kiti organai, pradeda vystytis vidiniai kraujavimai.


5. Kritinė stadija – sutrinka daugelio organų veikla, dėl ko atsiranda gyvybei pavojingų komplikacijų.

• Kontaktas su užsikrėtusiais gyvūnais – virusas dažniausiai perduodamas iš laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, šikšnosparnių ar beždžionių.


• Tiesioginis kontaktas su sergančiu žmogumi – užsikrėsti galima per kraują, seiles, šlapimą, prakaitą ar kitus kūno skysčius.


• Kontaktas su užkrėstais daiktais – virusas gali būti perduodamas per drabužius, patalynę ar medicinos priemones, užterštas paciento kūno skysčiais.


• Nepakankamos apsaugos priemonės – infekcija plinta, kai nesilaikoma apsaugos taisyklių sveikatos priežiūros įstaigose ar slaugant ligonius.


• Artimas bendravimas epidemijų metu – žmonių judėjimas ir glaudus kontaktas su sergančiaisiais palengvina viruso plitimą.

• Staigus karščiavimas – aukšta temperatūra, lydima šaltkrėčio.


• Stiprus silpnumas ir nuovargis – organizmo išsekimo pojūtis.


• Galvos, raumenų ir sąnarių skausmai – bendras kūno skausmingumas.


• Gerklės skausmas – lydimas rijimo sunkumo.


• Virškinimo sutrikimai – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai.


• Bėrimai – odos pokyčiai ligai progresuojant.


• Kraujavimas – gali pasireikšti iš vidaus (vidiniai organai) arba išorės (dantenos, nosis, odos pažeidimai).


• Organų funkcijų sutrikimas – pažengus infekcijai pažeidžiami kepenys, inkstai ir kitos sistemos.

Įtariant Ebolą, atliekami specialūs tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę ir įvertinti paciento būklę:

1. Polimerazės grandininės reakcijos (PGR) tyrimas – nustato Ebolos viruso genetinę medžiagą ir leidžia greitai patvirtinti infekciją.


2. ELISA testas (fermentinis imunofermentinis tyrimas) – aptinka specifinius antikūnus arba antigenus kraujyje.


3. Viruso izoliacija – laboratorinėmis sąlygomis identifikuojamas virusas, tačiau tai atliekama tik aukšto saugumo laboratorijose.


4. Kraujo tyrimai – įvertinamas leukocitų kiekis, trombocitų skaičius, kepenų ir inkstų funkcijos rodikliai.


5. Greitieji antigenų testai – naudojami epidemijų metu siekiant greitai nustatyti ligą lauko sąlygomis.

Ebolos gydymas yra sudėtingas ir reikalauja specializuotos priežiūros:

1. Izoliacija ir infekcijos kontrolė – pacientai gydomi griežtai izoliuotose patalpose, kad būtų išvengta viruso plitimo.


2. Skysčių ir elektrolitų atstatymas – į veną leidžiami tirpalai, kad būtų išvengta dehidratacijos ir palaikoma kraujotaka.


3. Simptominis gydymas – vaistai nuo karščiavimo, skausmo ir pykinimo.


4. Kraujo ir deguonies kiekio palaikymas – prireikus taikoma papildoma deguonies terapija ar kraujo perpylimai.


5. Antivirusiniai vaistai – kai kuriais atvejais gali būti naudojami eksperimentiniai antivirusiniai preparatai.


6. Imunoterapija – gydymui gali būti taikomi pasveikusių pacientų plazmos ar laboratorijoje sukurti antikūnai.


7. Intensyvi priežiūra – kritiniais atvejais reikalingas gydymas intensyviosios terapijos skyriuje.

Ebola gali sukelti labai sunkias ir gyvybei pavojingas komplikacijas.

Dėl intensyvaus viruso dauginimosi organizme atsiranda vidinis ir išorinis kraujavimas, kuris lemia didelį kraujo netekimą.

Infekcija pažeidžia kepenis, sukeldama kepenų nepakankamumą, o kartu gali vystytis ir inkstų nepakankamumas, trukdantis organizmui pašalinti toksinus.

Dėl kraujagyslių pažeidimo atsiranda šoko būsena, kai kraujospūdis pavojingai sumažėja.

Pažengus ligai, gali išsivystyti daugybinis organų nepakankamumas, kai vienu metu nustoja veikti kelios gyvybiškai svarbios sistemos.

Net pasveikus, pacientai gali patirti ilgalaikes pasekmes, tokias kaip regos, klausos sutrikimai ar sąnarių skausmai.

Ebolos galima išvengti laikantis griežtų saugumo priemonių.

Pirmiausia svarbu vengti kontakto su sergančiais žmonėmis ir jų kūno skysčiais, nes būtent taip plinta virusas.

Sveikatos priežiūros darbuotojai turi naudoti asmenines apsaugos priemones – kaukes, pirštines, apsauginius akinius ir specialius drabužius.

Gyvūnų perdavimo atvejais būtina neįsitraukti į kontaktą su laukiniais gyvūnais, ypač šikšnosparniais ar beždžionėmis, kurie gali būti viruso nešiotojai.

Didelę reikšmę turi griežta higiena – dažnas rankų plovimas, paviršių dezinfekcija, užkrėstų daiktų saugus utilizavimas.

Epidemijų metu rekomenduojama riboti keliones į paveiktas teritorijas ir laikytis tarptautinių sveikatos apsaugos institucijų rekomendacijų.

Kai kuriose šalyse papildomai taikomas skiepijimas nuo Ebolos, kuris gali sumažinti užsikrėtimo riziką.