Fimozė

1. Įgimta būklė vaikystėje – naujagimiams apyvarpė natūraliai būna neatsismaukusi, o tai dažnai laikoma fiziologine norma.


2. Lėtas apyvarpės atsiskyrimas augant – vaikui augant, apyvarpė palaipsniui atsiskiria nuo varpos galvutės ir ima lengvai atsismaukti.


3. Uždegimai ar infekcijos – kartais dėl prastos higienos ar infekcijų išsivysto uždegimas, kuris gali sukelti randėjimą.


4. Randinių audinių formavimasis – dėl uždegimo ar traumų apyvarpėje formuojasi randai, kurie ją susiaurina.


5. Fimozės išsivystymas – apyvarpė tampa per siaura ir negali būti atsmaukta, tai gali pasireikšti vaikystėje ar vėliau gyvenime.

Ši eiga gali būti natūrali vaikystėje, bet patologinė suaugus ar jei atsiranda dėl uždegimo ar randėjimo.

• Įgimta anatominė ypatybė – naujagimių apyvarpė dažnai būna fiziologiškai neatsismaukusi.


• Uždegimai ar infekcijos – pasikartojantys apyvarpės ar varpos galvutės uždegimai (balanopostitai) gali sukelti audinių randėjimą.


• Prasta higiena – nepakankama švara lemia bakterijų ar grybelių dauginimąsi, sukeliant uždegimą.


• Traumos ar per ankstyvas apyvarpės tempimas – gali sužeisti audinius ir skatinti randų susidarymą.


• Lėtinės ligos – tokios kaip diabetas, gali didinti infekcijų ir uždegimų riziką, taip prisidedant prie fimozės vystymosi.

Svarbu atskirti fiziologinę fimozę vaikystėje, kuri dažnai praeina savaime, nuo patologinės fimozės, kuri atsiranda dėl minėtų priežasčių ir reikalauja gydymo.

• Negalėjimas atsmaukti apyvarpės nuo varpos galvutės


• Skausmas ar diskomfortas šlapinantis ar erekcijos metu


• Praplatėjęs ar silpnas šlapimo srovės tekėjimas


• Paraudimas, patinimas ar jautrumas apyvarpės srityje


• Pasikartojantys uždegimai – paraudusi, niežtinti ar pūliuojanti apyvarpė


• Sunkesniais atvejais – skausminga erekcija ar kraujavimas dėl įtrūkimų

Simptomai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir ligos sunkumo – vaikams dažnai būna besimptomė, o suaugusiesiems sukelia daugiau diskomforto.

1. Gydytojo apžiūra – pagrindinis diagnostikos metodas; vertinama, ar apyvarpė atsismaukia, ar yra randų, paraudimo ar uždegimo požymių.


2. Šlapimo tyrimas – atliekamas, jei įtariama šlapimo takų infekcija dėl sunkumo šlapinantis.


3. Bakteriologinis ar grybelinis išskyrų tyrimas – jei yra pūlingos išskyros ar uždegimo požymių.


4. Gliukozės kiekio kraujyje tyrimas – gali būti skiriamas suaugusiam, jei fimozė susijusi su dažnomis infekcijomis (pvz., įtariant cukrinį diabetą).

Daugeliu atvejų diagnozei pakanka klinikinės apžiūros, o papildomi tyrimai atliekami esant komplikacijoms ar įtariant gretutines ligas.

1. Stebėjimas – vaikams iki 5 metų fiziologinė fimozė dažnai nereikalauja gydymo, tik kantrybės ir tinkamos higienos.


2. Higienos gerinimas – svarbu reguliariai valyti apyvarpės ir varpos sritį, kad būtų išvengta uždegimų.


3. Hormoniniai tepalai (kortikosteroidai) – tepami lokaliai, siekiant suminkštinti apyvarpę ir palengvinti jos atsismaukimą.


4. Pamažu atliekamas atsmaukimas – prižiūrimas gydytojo, be staigių judesių, ypač vaikams.


5. Chirurginis gydymas – jei fimozė sukelia komplikacijas ar nepadeda kitos priemonės, atliekama apipjaustymo (cirkumcizijos) operacija.


6. Antibiotikai ar priešgrybeliniai vaistai – skiriami esant infekcijai ar uždegimui.

Svarbu neskubėti su gydymu vaikams, jei nėra komplikacijų, tačiau suaugusiems ar esant pasikartojantiems uždegimams fimozė dažniausiai reikalauja aktyvaus gydymo.

Fimozė, ypač jei nėra gydoma, gali sukelti kelias rimtesnes komplikacijas, paveikiančias šlapinimąsi, higieną ir bendrą lytinių organų sveikatą.

Viena dažniausių komplikacijų – balanopostitas, tai apyvarpės ir varpos galvutės uždegimas, sukeliantis paraudimą, skausmą, pūlingas išskyras ir nemalonų kvapą. Dėl sunkumo praplauti varpos galvutę, gali kauptis bakterijos ir sukelti pasikartojančias infekcijas.

Fimozė taip pat gali sukelti šlapinimosi sutrikimus – siaura apyvarpė trukdo šlapimui laisvai ištekėti, todėl srovė būna silpna ar pasisukusi, o sunkesniais atvejais – net skausminga. Dėl ilgalaikio šlapimo susilaikymo gali padidėti šlapimo takų infekcijų ar inkstų pažeidimo rizika.

Dar viena pavojinga būklė – parafimozė, kai apyvarpė atsmaukiama, bet nebegali būti grąžinta atgal į vietą, taip suspaudžiant varpos galvutę ir sutrikdant kraujotaką. Tai laikoma skubios pagalbos reikalaujančia būkle.

Ilgainiui, ypač suaugusiems vyrams, negydoma fimozė gali lemti skausmingą erekciją, seksualinio gyvenimo sutrikimus ar net padidinti varpos vėžio riziką dėl lėtinio uždegimo.

Fimozės galima išvengti taikant tinkamą asmeninę higieną ir žinant, kaip prižiūrėti apyvarpę, ypač vaikystėje. Vienas svarbiausių dalykų – nuo mažens mokyti vaiką švelniai valyti lytinius organus, nebandant per prievartą atsmaukti apyvarpės, ypač ankstyvame amžiuje. Per ankstyvas ar netinkamas atsmaukimas gali sužeisti audinius ir sukelti randėjimą, kuris ilgainiui lemia fimozės išsivystymą.

Taip pat būtina reguliari švara, ypač vyrams ir berniukams, kurių apyvarpė atsismaukia – tai padeda išvengti bakterijų ir uždegimų kaupimosi. Suaugusiesiems svarbu vengti lytiškai plintančių infekcijų ir kreiptis į gydytoją pastebėjus bet kokius uždegimo požymius.

Be to, rūpinimasis bendra sveikata, ypač cukrinio diabeto kontrole, taip pat mažina fimozės riziką, nes diabetas padidina polinkį į infekcijas.

Taigi, švelni priežiūra, gera higiena ir reguliarūs apsilankymai pas gydytoją – pagrindiniai būdai padėti išvengti fimozės ar jos komplikacijų.