Gastroezofaginio refliukso liga

1. Sutrikusi apatinio stemplės rauko funkcija – Pagrindinis GERL atsiradimo mechanizmas – nusilpęs arba netinkamai funkcionuojantis apatinis stemplės raukas (sfinkteris), kuris įprastai neleidžia skrandžio turiniui grįžti atgal į stemplę. Kai jis atsipalaiduoja netinkamu metu arba nevisiškai užsidaro, skrandžio rūgštis ima kilti aukštyn.


2. Skrandžio turinio patekimas į stemplę (refliuksas) – Dėl atsivėrusio rauko skrandžio rūgštis, fermentai ar maisto likučiai patenka į stemplę, kurios gleivinė nėra pritaikyta atlaikyti tokį dirginimą.


3. Pakartotinis dirginimas – Jei refliuksas pasikartoja dažnai (ypač po valgio ar naktį), pradeda vystytis lėtiniai gleivinės pažeidimai. Refliuksas tampa ne pavieniu reiškiniu, o nuolatine būsena.


4. Gleivinės pažeidimas ir uždegimas – Ilgainiui stemplės gleivinė pradeda reaguoti į nuolatinį rūgšties poveikį – atsiranda paraudimas, erozijos ar net opelės. Tai vadinama refliuksiniu ezofagitu.


5. Struktūriniai pokyčiai (komplikuota GERL forma) – Negydoma ar ilgai trunkanti GERL gali sukelti stemplės susiaurėjimą (striktūras), Barretto stemplę (gleivinės ląstelių pokyčius, kurie gali būti ikivėžiniai) arba net padidinti stemplės vėžio riziką.

• Silpnas arba netinkamai funkcionuojantis apatinis stemplės raukas – Pagrindinė priežastis. Jei raukas per silpnas ar atsipalaiduoja netinkamu metu, jis nebesulaiko skrandžio turinio stemplėje.


• Padidėjęs pilvo spaudimas – Nutukimas, nėštumas, aptempti drabužiai ar dažnas sunkus fizinis krūvis gali padidinti slėgį pilvo srityje ir skatinti rūgšties grįžimą į stemplę.


• Hiatinė išvarža – Tai būklė, kai dalis skrandžio patenka į krūtinės ląstą per diafragmos angą, o tai gali sutrikdyti rauko funkciją ir skatinti refliuksą.


• Lėtas skrandžio išsituštinimas – Kai skrandis ilgai neištuštėja, rūgštis kaupiasi ir padidėja tikimybė, kad ji pateks į stemplę.


• Tam tikri mitybos ir gyvenimo būdo veiksniai – Riebaus, aštraus maisto vartojimas, kofeinas, alkoholis, šokoladas, rūkymas bei valgymas vėlai vakare silpnina rauką arba didina rūgšties gamybą.


• Tam tikri vaistai – Kai kurie medikamentai (pvz., kalcio kanalų blokatoriai, nitratai, antihistamininiai ar antidepresantai) gali atpalaiduoti stemplės rauką.

• Rėmuo (deginimas krūtinėje)


• Rūgšties atpylimas į burną


• Skausmas ar diskomfortas krūtinėje


• Rijimo sunkumai


• Lėtinis kosulys


• Užkimimas, gerklės perštėjimas


• Gerklės „gumulo“ jausmas


• Blogas burnos kvapas


• Pykinimas

1. Viršutinės virškinamojo trakto endoskopija (EGD, gastroskopija) – pagrindinis tyrimas, leidžiantis apžiūrėti stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę, įvertinti pažeidimus ar komplikacijas.


2. 24 valandų stemplės pH-metrija – matuoja rūgštingumo lygį stemplėje, nustato, kaip dažnai ir kiek laiko rūgštis patenka iš skrandžio į stemplę.


3. Stemplės manometrija – įvertina stemplės raumenų ir apatinio stemplės rauko funkciją, ypač svarbu prieš planuojant chirurginį gydymą.


4. Rentgenologinis stemplės tyrimas su kontrastu (bario tyrimas) – naudojamas rečiau, padeda nustatyti anatominius pokyčius (pvz., hiatinę išvaržą) ar susiaurėjimus.


5. Impedanso-pH metrija – vertina ne tik rūgštinius, bet ir nerūgštinius refliukso epizodus, dažniausiai naudojamas, kai simptomai išlieka nepaisant gydymo.

Tyrimų pasirinkimas priklauso nuo simptomų stiprumo, trukmės, atsako į gydymą ir galimų komplikacijų. Kai kuriais atvejais diagnostikai pakanka simptomų įvertinimo ir gydymo bandymo.

1. Gyvensenos ir mitybos korekcija – Rekomenduojama vengti riebaus, aštraus, rūgštaus maisto, šokolado, kofeino, alkoholio. Svarbu nevalgyti 2–3 val. prieš miegą, valgyti mažesnėmis porcijomis, pakelti viršutinę kūno dalį miegant, atsisakyti rūkymo ir mažinti antsvorį.


2. Vaistinis gydymas – Dažniausiai skiriami protonų siurblio inhibitoriai (pvz., omeprazolas, pantoprazolas), kurie sumažina skrandžio rūgšties gamybą. Taip pat gali būti naudojami H2 receptorių antagonistai, antacidiniai preparatai (neutralizuoja rūgštį) ar prokinetiniai vaistai, gerinantys skrandžio išsituštinimą.


3. Chirurginis gydymas – Taikomas, kai medikamentinis gydymas neveiksmingas ar netoleruojamas. Dažniausiai atliekama fundoplikacija – procedūra, kurios metu skrandžio viršutinė dalis apvyniojama aplink stemplės rauką, taip sustiprinant jo funkciją.

Gastroezofaginio refliukso liga gali sukelti kelias rimtas komplikacijas, ypač jei nėra tinkamai gydoma ar ilgą laiką nepastebima. Viena dažniausių komplikacijų – refliuksinis ezofagitas, kai stemplės gleivinė tampa uždegiminė dėl nuolatinio rūgšties poveikio.

Ilgainiui tai gali lemti stemplės striktūras – susiaurėjimus, kurie apsunkina rijimą.

Dar viena svarbi komplikacija – Barretto stemplė, kai dėl nuolatinio dirginimo pakinta stemplės gleivinės ląstelės; ši būklė laikoma ikivėžine ir gali padidinti stemplės vėžio riziką.

Be to, rūgšties patekimas į kvėpavimo takus gali sukelti lėtinį kosulį, laringitą, bronchitą ar net astmos paūmėjimus, ypač naktimis.

Norint išvengti gastroezofaginio refliukso ligos, svarbu keisti gyvenimo būdą ir mitybos įpročius, kurie lemia stemplės rauko silpnėjimą ar padidėjusį pilvo spaudimą. Pirmiausia rekomenduojama palaikyti sveiką kūno svorį, nes nutukimas yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių.

Taip pat svarbu vengti persivalgymo ir valgyti mažesnėmis porcijomis, ypač prieš miegą – rekomenduojama nevalgyti bent 2–3 val. iki gulimos padėties.

Patartina atsisakyti riebalų gausaus, aštraus ir rūgštaus maisto, taip pat sumažinti kofeino, šokolado, gazuotų gėrimų ir alkoholio vartojimą. Kitas svarbus veiksnys – rūkymo atsisakymas, nes nikotinas silpnina stemplės rauką.

Galiausiai, verta vengti veržiančių drabužių ir stengtis pakelti lovos galvūgalį, jei jaučiami naktiniai simptomai. Šie paprasti, bet svarbūs įpročiai gali padėti sumažinti GERL riziką ar užkirsti kelią jos vystymuisi.