Gerybinis prostatos išvešėjimas

1. Prostatos audinio hiperplazija – pradeda daugintis liaukinės ir strominės prostatos ląstelės.


2. Liaukos didėjimas – prostata palaipsniui padidėja, ypač centrinėje ir pereinamojoje zonoje.


3. Šlaplės suspaudimas – auganti prostata spaudžia pro ją einančią šlaplę.


4. Šlapimo tekėjimo trikdymas – susiaurėjusi šlaplė apsunkina šlapimo ištekėjimą iš pūslės.


5. Antriniai pakitimai – ilgainiui gali vystytis šlapimo pūslės sienelės sustorėjimas, užsilaikęs šlapimas ar net inkstų funkcijos sutrikimai.

Gerybinis prostatos išvešėjimas atsiranda dėl su amžiumi susijusių hormoninių pokyčių, kurie skatina prostatos audinio dauginimąsi. Procesą lemia keli pagrindiniai mechanizmai:

• Androgenų įtaka – prostatos augimą palaiko vyriški hormonai (ypač dihidrotestosteronas, susidarantis iš testosterono).


• Estrogenų santykio pokytis – senstant vyrams mažėja testosterono kiekis, o santykinai daugiau lieka estrogenų, kurie gali skatinti ląstelių dauginimąsi prostatoje.


• Su amžiumi vykstantys audinių pakitimai – natūralūs ląstelių senėjimo procesai skatina hiperplazijos vystymąsi.


• Genetiniai ir augimo faktoriai – tam tikri augimo reguliavimo mechanizmai gali skatinti liaukinių ir strominių ląstelių proliferaciją.

• Dažnas šlapinimasis – ypač naktį (nikturija).


• Staigus noras šlapintis – sunku sulaikyti šlapimą.


• Silpna šlapimo srovė – šlapimas teka lėčiau nei įprastai.


• Sunkesnis šlapinimosi pradėjimas – reikia įtempti pilvo raumenis.


• Pertraukiama šlapinimosi srovė – srovė nutrūksta ir vėl atsiranda.


• Nepilno pasišlapinimo jausmas – atrodo, kad pūslė neištuštėjo iki galo.


• Šlapimo nelaikymas – kartais pasitaiko dėl perpildytos pūslės.

1. Anamnezė ir simptomų vertinimas – naudojami klausimynai (pvz., IPSS skalė), padedantys įvertinti šlapinimosi sutrikimų sunkumą.


2. Apčiuopa per tiesiąją žarną (rektalinis tyrimas) – leidžia įvertinti prostatos dydį, formą ir konsistenciją.


3. PSA tyrimas (prostatos specifinis antigenas) – padeda atmesti prostatos vėžį ar uždegimą.


4. Bendras šlapimo tyrimas – galimi uždegimo ar kraujo pėdsakai.


5. Kreatinino tyrimas – inkstų funkcijos įvertinimui, nes ilgalaikė obstrukcija gali ją pabloginti.


6. Ultragarsinis tyrimas (prostatos ir šlapimo pūslės echoskopija) – įvertinamas prostatos dydis, liekamojo šlapimo kiekis pūslėje, inkstų būklė.


7. Uroflowmetrija – matuojamas šlapimo srovės greitis.


8. Cistoskopija – kartais atliekama, jei reikia detaliau įvertinti šlaplės ar pūslės pakitimus.

Pagrindiniai tyrimai yra rektalinis prostatos įvertinimas, PSA, ultragarsas ir uroflowmetrija, o kiti taikomi pagal poreikį.

1. Stebėjimas („aktyvus laukimas“) – taikomas, kai simptomai lengvi, liga nestebi progresavimo, pacientas tik reguliariai tikrinamas.


2. Vaistai – naudojami alfa adrenoblokatoriai (atpalaiduoja prostatos ir šlaplės raumenis), 5-alfa reduktazės inhibitoriai (mažina prostatos dydį) arba jų deriniai.


3. Minimaliai invazinės procedūros – taikomi metodai (pvz., lazerio ar mikrobangų terapija), mažinantys prostatos audinio apimtį be didelės operacijos.


4. Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama transuretrinė prostatos rezekcija (TURP), o esant didelėms prostatoms – lazerinės ar atviros operacijos.


5. Gyvenimo būdo korekcija – rekomenduojama riboti skysčius vakare, vengti alkoholio, kofeino, palaikyti normalų svorį ir būti fiziškai aktyviam.

Gerybinis prostatos išvešėjimas, jei nėra gydomas, gali sukelti įvairias šlapimo takų ir inkstų komplikacijas. Dažniausia ūmi būklė yra ūminis šlapimo susilaikymas, kai pacientas staiga nebegali pasišlapinti ir būtina skubi pagalba.

Ilgainiui gali vystytis lėtinis šlapimo susilaikymas, kai pūslėje nuolat lieka nemažas kiekis šlapimo, dėl to didėja infekcijų ir akmenų rizika.

Dėl sąstovio neretai atsiranda šlapimo takų infekcijos, kurios kartojasi ir apsunkina gydymą.

Užsilaikęs šlapimas sudaro sąlygas susidaryti šlapimo pūslės akmenims, o pati pūslė gali patirti struktūrinius pokyčius – sienelės sustorėjimą ir elastingumo praradimą.

Negydoma būklė taip pat kelia pavojų inkstams – ilgainiui išsivysto hidronefrozė ir inkstų funkcijos nepakankamumas, kurie yra rimčiausios komplikacijos.

Gerybinio prostatos išvešėjimo visiškai išvengti neįmanoma, nes tai natūraliai su amžiumi susijusi būklė, glaudžiai priklausanti nuo hormoninių pokyčių. Tačiau galima sumažinti jo progresavimo ir simptomų atsiradimo riziką.

Svarbu palaikyti sveiką gyvenimo būdą – reguliariai judėti, vengti antsvorio ir nutukimo, nes tai siejama su didesne prostatos padidėjimo rizika.

Rekomenduojama laikytis subalansuotos mitybos, kurioje gausu daržovių, vaisių, grūdų, o ribojama perdirbta mėsa ir riebalai.

Reikia vengti alkoholio ir kofeino pertekliaus, nes jie gali dirginti šlapimo pūslę.

Labai svarbu laiku gydyti šlapimo takų infekcijas bei kitus urologinius sutrikimus, kurie gali pasunkinti prostatos padidėjimo eigą.

Taip pat vyrams patariama atlikti reguliarius profilaktinius patikrinimus pas urologą, ypač po 50 metų.