Hepatitas A

1. Hepatito A virusas patenka į organizmą per burną kartu su užkrėstu maistu arba vandeniu.


2. Virusas patenka į žarnyno gleivinę, kur pradeda daugintis.


3. Po to virusas pateka į kraują ir išnešiojamas po visą organizmą.


4. Hepatitas A virusas pasiekia kepenis, kur užkrečia kepenų ląsteles.


5. Kepenų ląstelėse vyksta viruso dauginimasis, sukeliantis uždegimą ir kepenų funkcijos sutrikimą.


6. Imuninė sistema reaguoja į infekciją, naikindama užkrėstas ląsteles.


7. Uždegimas palaipsniui mažėja, kepenys pradeda atsigauti.


8. Dauguma žmonių visiškai pasveiksta, įgyja imunitetą nuo hepatito A viruso.

• Hepatitas A atsiranda dėl Hepatito A viruso (HAV) infekcijos.


• Virusas plinta per užterštą maistą ar vandenį, kuriame yra išmatų likučių.


• Liga dažnai plinta dėl blogos higienos sąlygų ir nesilaikymo rankų plovimo taisyklių.


• Užkrėtimas gali įvykti ir tiesioginio kontakto metu su užsikrėtusiu asmeniu.


• Hepatito A virusas yra ypač užkrečiamas per burną, todėl užsikrėtimas dažniausiai vyksta per virškinimo traktą.

• Nuovargis


• Pykinimas ir vėmimas


• Pilvo skausmas (ypač dešinėje viršutinėje pilvo dalyje)


• Apetito praradimas


• Karščiavimas


• Tamsus šlapimas


• Šviesios išmatos


• Gelsva oda ir akių baltymai (gelta)


• Sąnarių skausmai


• Niežulys

1. Gydytojo apžiūra – įvertinami bendri simptomai (pvz., silpnumas, pykinimas, pageltusi oda ar akys), atliekama kepenų palpacijos apžiūra, gali būti nustatytas kepenų padidėjimas ar skausmingumas.


2. Serologinis kraujo tyrimas – nustatomi hepatito A viruso antikūnai. Anti-HAV IgM rodo ūminę infekciją, Anti-HAV IgG – persirgtą ligą arba imunitetą.


3. Kepenų fermentų tyrimai (ALT, AST) – dažniausiai matomas reikšmingai padidėjęs fermentų kiekis, rodantis kepenų ląstelių pažeidimą.


4. Bilirubino kiekis kraujyje – padidėjęs bilirubinas (bendras ir tiesioginis) rodo kepenų funkcijos sutrikimą ir paaiškina geltos atsiradimą.


5. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – gali būti nustatytas leukocitų kiekio pokytis ar limfocitozė, rodo imuninės sistemos aktyvaciją.


6. Kraujo krešumo tyrimai (INR, protrombino laikas) – padeda įvertinti kepenų gebėjimą sintetinti krešėjimo faktorius, sutrikimai rodo pažengusį kepenų pažeidimą.


7. Pilvo echoskopija (ultragarsas) – atliekama norint įvertinti kepenų struktūrą, atmesti kitas kepenų, tulžies pūslės ar latakų ligas.

Hepatitas A yra virusinė infekcija, kuri dažniausiai praeina savaime, todėl gydymas yra simptominis ir palaikomasis.

1. Poilsis ir režimas – rekomenduojama ilsėtis, vengti fizinio krūvio, kol kepenų veikla atsistato.


2. Skysčių vartojimas – būtina gerti pakankamai skysčių, ypač jei pasireiškia vėmimas ar viduriavimas.


3. Mityba – rekomenduojama lengva, neapsunkinanti kepenų mityba, vengti riebaus ir kepto maisto.


4. Alkoholis – visiškai draudžiamas, nes gali pabloginti kepenų būklę.


5. Vaistai nuo simptomų – gali būti skiriamas paracetamolis karščiavimui ar skausmui mažinti, bet vartoti atsargiai.


6. Hospitalizacija – taikoma tik sunkiais atvejais (pvz., esant stipriai geltai, dehidratacijai ar komplikacijoms).


7. Infekcijos kontrolė – svarbu laikytis higienos, ypač pirmomis ligos savaitėmis, kad neužkrėstų kitų.


8. Grįžimas į kolektyvą – galima tik tada, kai sumažėja užkrečiamumas – paprastai po 2 savaičių nuo simptomų pradžios.

Daugeliu atvejų hepatitas A praeina savaime be liekamųjų reiškinių, tačiau tam tikrais atvejais gali išsivystyti komplikacijos, ypač jei serga vyresnio amžiaus žmonės ar turintys kitų kepenų ligų.

Pavojingiausia, bet labai reta komplikacija yra ūminis kepenų nepakankamumas, kai kepenys staiga nustoja veikti – ši būklė gali būti pavojinga gyvybei ir reikalauti intensyvios terapijos ar net kepenų persodinimo.

Kai kuriems pacientams liga gali užsitęsti – išsivysto protraktuotas (užsitęsęs) hepatitas, kai simptomai, tokie kaip nuovargis, fermentų padidėjimas ar gelta, tęsiasi ilgiau nei 6–8 savaites.

Dar viena galima forma – cholestazinis hepatitas, kuriam būdingas ilgas geltos periodas, niežulys ir padidėjęs bilirubino kiekis kraujyje.

Retais atvejais gali pasireikšti hematologinės komplikacijos, tokios kaip hemolizinė anemija ar trombocitopenija. Kai kuriems pacientams stebimos autoimuninės reakcijos, pavyzdžiui, sąnarių skausmai, vaskulitas ar odos bėrimai.

Pagrindinė apsaugos priemonė nuo hepatito A – higiena ir vakcinacija. Virusas plinta fekaliniu–oraliniu būdu, todėl labai svarbu laikytis rankų higienos, ypač po tualeto ir prieš valgant. Rekomenduojama gerti tik saugų (virintą ar išpilstytą) vandenį, ypač keliaujant į šalis, kuriose hepatitas A vis dar paplitęs.

Taip pat reikėtų vengti neplautų vaisių ir daržovių, termiškai neapdoroto maisto, ypač jūros gėrybių.

Patikima ir veiksminga apsaugos priemonė yra vakcina nuo hepatito A – ji skiriama dviem dozėmis ir užtikrina ilgalaikį imunitetą. Vakcinacija ypač rekomenduojama keliaujantiems į endemines zonas, sveikatos priežiūros darbuotojams, maisto pramonėje dirbantiems žmonėms, sergantiems lėtinėmis kepenų ligomis ar turintiems padidintą riziką dėl darbo ar gyvenimo sąlygų.

Taip pat labai svarbu laikytis maisto higienos, tinkamai laikyti ir apdoroti maisto produktus, o viešojo maitinimo įstaigose – užtikrinti tinkamas sanitarines sąlygas.