Hepatitas B

1. Viruso patekimas į organizmą. Hepatito B virusas patenka per užkrėstą kraują, lytinius skysčius ar gimdymo metu iš motinos naujagimiui.


2. Viruso dauginimasis kepenų ląstelėse. HBV pasiekia kepenis per kraujotaką ir pradeda daugintis hepatocituose (kepenų ląstelėse).


3. Imuninės sistemos aktyvacija. Organizmas pradeda atpažinti užkrėstas kepenų ląsteles ir aktyvuoja imuninį atsaką prieš jas.


4. Kepenų uždegimo išsivystymas. Imuninis atsakas sukelia uždegimą kepenyse, kuris gali būti lengvas, vidutinio sunkumo arba sunkus.


5. Ligos forma – ūminė arba lėtinė. Jei imuninė sistema efektyviai sunaikina virusą, infekcija praeina (ūminė forma); jei virusas išlieka ilgiau nei 6 mėnesius – išsivysto lėtinis hepatitas B.


6. Galimos ilgalaikės pasekmės. Lėtinė infekcija ilgainiui gali sukelti kepenų fibrozę, cirozę arba kepenų vėžį.

Infekcijos eiga labai priklauso nuo užsikrėtimo amžiaus ir imuninės sistemos būklės – kūdikiai ir vaikai dažniau serga lėtine forma, suaugusieji – dažniau pasveiksta savaime.

Hepatitas B atsiranda dėl užsikrėtimo hepatito B virusu (HBV), kuris plinta per užkrėstus kūno skysčius ir sukelia kepenų uždegimą. Štai pagrindinės priežastys ir perdavimo būdai:

• Kontaktas su užkrėstu krauju. Dažniausiai per nesterilias adatas, švirkštus, kraujo perpylimus (ypač ten, kur netaikoma griežta kraujo patikra).


• Lytinis kontaktas. Virusas perduodamas per nesaugų lytinį aktą su HBV infekuotu asmeniu.


• Per gimdymą – iš motinos vaikui. Tai vienas dažniausių infekcijos perdavimo kelių naujagimiams, ypač tose šalyse, kur virusas paplitęs.


• Naudojimasis bendrais asmeniniais daiktais. Skustuvai, dantų šepetėliai ar nagų žirklutės gali pernešti virusą, jei ant jų yra kraujo.


• Tatuiruotės ar auskarų vėrimas nesteriliomis priemonėmis. Pavojinga, jei procedūra atliekama nesilaikant higienos reikalavimų.


• Medicininės procedūros. Kai kurios invazinės procedūros, atliktos nesteriliomis sąlygomis, gali perduoti virusą.


• Kontaktas su žaizdomis ar atviromis odos vietomis. Ypač jei ant jų patenka HBV užkrėstų biologinių skysčių.

Infekcijos rizika ypač didelė tiems, kurie nepasiskiepiję, gyvena su užsikrėtusiu asmeniu ar turi rizikingą elgseną, todėl prevencija – svarbiausia apsaugos priemonė.

• Nuovargis


• Apetito stoka


• Pykinimas


• Vėmimas


• Pilvo skausmas (ypač dešinėje viršutinėje dalyje)


• Gelta (pageltusi oda ir akių baltymai)


• Tamsus šlapimas


• Šviesios išmatos


• Sąnarių skausmas


• Karščiavimas


• Niežulys


• Svorio kritimas

1. Hepatito B paviršinio antigeno tyrimas (HBsAg). Nustato, ar asmuo šiuo metu užsikrėtęs virusu.


2. Anti-HBs (hepatito B antikūnai). Parodo, ar asmuo turi imunitetą nuo HBV (po vakcinos ar persirgus).


3. Anti-HBc (bendri antikūnai prieš branduolio antigeną). Nustato buvusią ar esamą infekciją.


4. HBV-DNR (virusinė apkrova). Matuoja viruso kiekį kraujyje – vertinama infekcijos aktyvumas.


5. Kepenų fermentų tyrimai (ALT, AST). Įvertina kepenų uždegimą ir ląstelių pažeidimą.


6. Bilirubino kiekis. Padidėja esant kepenų funkcijos sutrikimui ar geltai.


7. Albuminas ir krešėjimo rodikliai (INR, protrombino laikas). Parodo kepenų baltymų sintezės gebėjimą.


8. Pilvo echoskopija (ultragarsas). Įvertina kepenų dydį, struktūrą, galimą uždegimą ar fibrozę.


9. FibroScan (elastografija). Neinvazinis tyrimas kepenų standumui (fibrozės laipsniui) įvertinti.


10. Kepenų biopsija (jei reikia). Atliekama retai – kai būtina tiksliai įvertinti audinių pažeidimą ar uždegimo lygį.

Šie tyrimai leidžia ne tik diagnozuoti hepatitą B, bet ir nustatyti jo stadiją bei parinkti tinkamą gydymo taktiką.

Hepatito B gydymas priklauso nuo ligos formos – ūminės ar lėtinės – ir viruso aktyvumo. Nors specifinio gydymo ūminei formai dažniausiai nereikia, lėtinė infekcija gali reikalauti ilgalaikės terapijos. Tikslas – slopinti viruso dauginimąsi, stabdyti kepenų pažeidimą ir užkirsti kelią komplikacijoms, tokioms kaip cirozė ar vėžys.

1. Ūminis hepatitas B. Daugeliu atvejų jis praeina savaime, todėl taikomas simptominis gydymas: poilsis, skysčių vartojimas, lengva mityba, alkoholio ir kepenis veikiančių vaistų vengimas.


2. Lėtinis hepatitas B. Kai virusas išlieka organizme ilgiau nei 6 mėnesius, gali būti skiriami antivirusiniai vaistai: – Nukleozidų/nukleotidų analogai (pvz., tenofoviras, entekaviras). Jie slopina HBV dauginimąsi, apsaugo nuo kepenų pažeidimo. – Interferonas alfa. Kartais skiriamas jaunesniems pacientams trumpesnei terapijai, tačiau turi daugiau šalutinių poveikių.


3. Reguliari stebėsena. Net jei gydymas neskiriamas iš karto, būtina periodiškai tikrinti kepenų fermentus, viruso kiekį ir atlikti echoskopijas.


4. Komplikacijų valdymas. Jei išsivysto cirozė ar vėžys, reikalingas papildomas gydymas, o kai kuriais atvejais – kepenų transplantacija.


5. Gyvensenos korekcija. Rekomenduojama vengti alkoholio, rūkyti, palaikyti sveiką svorį, nevartoti hepatotoksinių vaistų ir pasiskiepyti nuo kitų hepatitų (A, C), jei nėra imuniteto.


6. Profilaktika šeimos nariams. Artimi kontaktai turi būti ištirti ir, jei reikia, paskiepyti nuo hepatito B.

Gydymas padeda kontroliuoti virusą, bet dažnai nepašalina jo visiškai, todėl labai svarbi ilgalaikė priežiūra ir paciento bendradarbiavimas.

Hepatitas B gali sukelti rimtas ir ilgalaikes komplikacijas, ypač jei tampa lėtinis ir išlieka aktyvus daug metų. Viena dažniausių ir pavojingiausių komplikacijų – kepenų cirozė, kai dėl ilgalaikio uždegimo kepenų audinys pamažu randėja ir praranda savo funkcionalumą. Cirozė gali pasireikšti skysčių kaupimusi pilve (ascitu), kraujavimu iš virškinamojo trakto, kepenų encefalopatija (sutrikusia sąmone) ar gelta.

Kita grėsminga komplikacija – hepatoceliulinė karcinoma, arba kepenų vėžys. Sergant lėtiniu hepatitu B, net ir be cirozės, padidėja rizika vystytis kepenų navikui, todėl tokie pacientai turi būti reguliariai tikrinami.

Imuninės sistemos sukeltas pažeidimas taip pat gali paveikti kitas organizmo sistemas – gali išsivystyti vaskulitai (kraujagyslių uždegimas), glomerulonefritas (inkstų uždegimas) ar sąnarių ligos.

Be to, lėtinis nuovargis, emocinis nestabilumas ir socialinė stigma dėl užkrečiamos infekcijos dažnai pablogina sergančiųjų gyvenimo kokybę.

Negydomas ar nepastebėtas hepatitas B gali tyliai progresuoti, todėl svarbu reguliariai stebėti būklę ir taikyti tinkamą gydymą bei prevenciją komplikacijoms išvengti.

Hepatito B galima veiksmingai išvengti, taikant profilaktines priemones, vakcinaciją ir vengiant rizikingo elgesio. Pagrindinė ir efektyviausia prevencijos priemonė – skiepai nuo hepatito B, kurie užtikrina ilgalaikį imunitetą. Vakcina rekomenduojama visiems naujagimiams, sveikatos priežiūros darbuotojams, asmenims, turintiems daug lytinių partnerių ar gyvenantiems su HBV infekuotais žmonėmis.

Vengimas kontakto su užkrėstu krauju ir kūno skysčiais taip pat labai svarbus – būtina naudoti tik sterilius medicininius instrumentus, vengti dalintis skustuvais, švirkštais, dantų šepetėliais ar kitais aštriais daiktais. Atliekant tatuiruotes, auskarų vėrimą ar grožio procedūras, svarbu rinktis tik licencijuotas įstaigas, kuriose laikomasi griežtos higienos.

Lytinių santykių metu reikėtų naudoti apsaugos priemones, ypač jei partnerio HBV statusas nežinomas. Taip pat svarbu atlikti HBV tyrimus nėštumo metu, kad užtikrintų naujagimio apsaugą nuo užsikrėtimo gimdymo metu.

Asmenims, priklausantiems rizikos grupėms (medikai, hemodializuojami pacientai, sergantys hepatitu C, ŽIV), būtina nuolatinė sveikatos stebėsena ir profilaktinė vakcinacija, jei nėra imuniteto.

Atsakingas gyvenimo būdas, žinojimas ir vakcinacija – trys svarbiausi žingsniai, padedantys užkirsti kelią hepatito B infekcijai tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu lygmeniu.