Hipopituitarizmas

1. Pažeidžiamas hipofizės audinys – dėl naviko, traumos, kraujavimo, infekcijos ar autoimuninės reakcijos sutrinka hipofizės veikla.


2. Sumažėja vieno ar kelių hormonų gamyba – pažeista hipofizė nebegamina arba gamina per mažai hormonų, kurie stimuliuoja kitas liaukas (pvz., skydliaukę, antinksčius, lytines liaukas).


3. Antrinis endokrininių liaukų aktyvumo sumažėjimas – dėl nepakankamos stimuliacijos sutrinka kitų liaukų darbas, sumažėja jų hormonų išsiskyrimas (pvz., kortizolio, skydliaukės hormonų, lytinių hormonų).


4. Palaipsniui atsiranda sisteminiai pokyčiai – dėl hormonų trūkumo sutrinka augimas (vaikams), vaisingumas, medžiagų apykaita, energijos lygis ir kitos organizmo funkcijos.


5. Progresavimas – jei priežastis nepašalinama, hormonų trūkumas gilėja, o organizmas vis plačiau reaguoja į jų stoką, vystosi kompleksiniai sisteminiai sutrikimai.


6. Galimi ūmūs epizodai – kai kuriais atvejais (pvz., hipofizės kraujavimo atveju) hipopituitarizmas gali prasidėti staiga ir sukelti pavojingą gyvybei būklę (hipofizinė krizė).

• Hipofizės navikai – dažniausia priežastis; tiek gerybiniai (pvz., adenomos), tiek piktybiniai augliai gali spausti ar pažeisti hormonų gamybą atsakingas ląsteles.


• Chirurginis ar spindulinis gydymas – galvos smegenų navikų operacijos ar radioterapija gali sutrikdyti hipofizės veiklą.


• Galvos trauma – stiprus smūgis į galvą ar smegenų sukrėtimas gali paveikti hipofizės kraujotaką ar struktūrą.


• Hipofizės kraujavimas ar infarktas (Sheehano sindromas) – ypač gimdymo metu, kai dėl didelio kraujo netekimo sumažėja kraujotaka hipofizėje ir vystosi ūmus jos nepakankamumas.


• Autoimuninės ligos – retais atvejais imuninė sistema gali pažeisti hipofizės audinį (hipofizitas).


• Infekcijos ir uždegimai – tuberkuliozė, sarkoidozė, meningitas ar kitos infekcijos gali pažeisti hipofizę.


• Įgimti defektai – kai kurie vaikai gimsta su nevisiškai išsivysčiusia ar neveikiančia hipofize, todėl hipopituitarizmas nustatomas anksti.

• Nuolatinis nuovargis ir silpnumas – dažnas visų hormonų trūkumo požymis.


• Svorio padidėjimas arba netekimas – priklausomai nuo to, kokių hormonų trūksta (pvz., skydliaukės ar kortizolio).


• Sumažėjęs libido ir vaisingumas – lytinių hormonų stoka sukelia mėnesinių sutrikimus moterims, erekcijos problemas vyrams, sumažėjusį lytinį potraukį.


• Šalčio netoleravimas ir lėtas širdies plakimas – dažnai susiję su skydliaukės hormonų trūkumu.


• Sausa oda ir ploni plaukai – dažnas lėtinių hormonų trūkumo požymis.


• Hipoglikemijos epizodai – kai trūksta kortizolio.


• Ankstyvas senėjimo pojūtis – energijos stoka, raumenų nykimas, atminties ir dėmesio sutrikimai.


• Vaikams – augimo sulėtėjimas – augimo hormono trūkumo pasekmė.


• Retais atvejais – galvos skausmas ar regėjimo sutrikimai – kai hipopituitarizmą sukelia spaudžiantis auglys.

1. Hormoniniai kraujo tyrimai – vertinamas pagrindinių hipofizės reguliuojamų hormonų lygis: kortizolio, skydliaukės hormonų (TSH, fT4), lytinių hormonų (LH, FSH, estrogeno ar testosterono), augimo hormono (GH), prolaktino.


2. Stimuliaciniai testai – atliekami siekiant įvertinti, kaip hipofizė reaguoja į dirgiklius, pvz., insulino tolerancijos testas ar ACTH stimuliacijos testas (kortizolio atsakui įvertinti).


3. Hipofizės MRT (magnetinio rezonanso tomografija) – svarbus tyrimas norint įvertinti hipofizės dydį, struktūrą ir ar nėra naviko, uždegimo ar kitos organinės priežasties.


4. Regos lauko tyrimas – jei įtariamas hipofizės auglys, tikrinama, ar jis nespaudžia regos nervų (ypač būdinga adenomos atveju).


5. Elektrolitų ir gliukozės kiekio tyrimai – svarbūs vertinant bendrą organizmo būklę ir hormoninių sutrikimų poveikį metabolizmui.


6. Kiti endokrinologo skirti testai – pagal individualų atvejį gali būti tiriamos ir papildomos sistemos (pvz., antinksčių ar lytinių liaukų funkcija).

1. Hormonų pakaitinė terapija – pagrindinis gydymo principas; skiriami trūkstami hormonai, kad būtų palaikoma normali organizmo veikla (pvz., levotiroksinas vietoj skydliaukės hormonų, hidrokortizonas ar prednizolonas vietoj kortizolio, testosteronas ar estrogenai – lytinių hormonų trūkumui).


2. Augimo hormono terapija – taikoma vaikams, sergantiems augimo hormono trūkumu, o suaugusiesiems – kai tai būtina pagal kliniką ir tyrimų rezultatus.


3. Tikslingas gydymas pagal lytį ir amžių – moterims gali būti skiriamas estrogenų-progesterono derinys, vyrams – testosteronas injekcijomis, geliu ar tabletėmis.


4. Navikų gydymas (jei yra) – jei hipopituitarizmo priežastis yra hipofizės auglys, taikoma chirurgija, spindulinis gydymas ar medikamentinis naviko slopinimas.


5. Reguliarus stebėjimas ir dozės koregavimas – hormonų poreikis gali keistis priklausomai nuo streso, ligos, nėštumo ar gyvenimo pokyčių, todėl reikalinga nuolatinė endokrinologo priežiūra.


6. Paciento mokymas – svarbu išmokyti pacientą atpažinti hormonų trūkumo simptomus (ypač kortizolio), tinkamai vartoti vaistus ir koreguoti jų dozes esant stresinėms situacijoms ar ligoms.

Negydomas ar netinkamai kontroliuojamas hipopituitarizmas gali sukelti daugybę sisteminių komplikacijų, priklausomai nuo to, kurių hormonų trūksta.

Viena pavojingiausių yra ūminė antinksčių nepakankamumo krizė, kai dėl kortizolio stokos organizmas negali prisitaikyti prie streso (pvz., infekcijos, operacijos ar traumos), o tai gali baigtis sąmonės praradimu ar net mirtimi.

Dėl skydliaukės hormonų trūkumo vystosi hipotirozė, pasireiškianti lėtėjančia medžiagų apykaita, širdies ritmo sulėtėjimu, nuovargiu ir svorio augimu. Ilgainiui tai gali sukelti širdies veiklos sutrikimus ir apatiją.

Lytinių hormonų stoka sukelia nevaisingumą, menstruacijų išnykimą moterims, potencijos sutrikimus vyrams bei kaulų tankio mažėjimą, kuris ilgainiui gali sukelti osteoporozę ir padidinti kaulų lūžių riziką.

Vaikams augimo hormono trūkumas lemia ūgio atsilikimą, o suaugusiesiems – raumenų silpnumą, riebalų kaupimąsi, sumažėjusį atsparumą stresui ir emocinius pokyčius, tokius kaip depresija ar nerimas.

Jei priežastis yra hipofizės auglys, jis gali spausti regos nervus, sukeldamas regėjimo lauko sutrikimus, o pažengusiais atvejais – ir visišką regėjimo praradimą.

Dėl to labai svarbu laiku diagnozuoti ir nuolat prižiūrėti pacientus, kad būtų išvengta šių rimtų pasekmių.

Nors ne visų hipopituitarizmo priežasčių galima išvengti, kai kurios prevencinės priemonės padeda sumažinti riziką arba užkirsti kelią komplikacijoms.

Pirmiausia svarbu laiku gydyti galvos traumas, infekcijas ir uždegimus, kurie gali paveikti hipofizę ar jos kraujotaką.

Taip pat būtina stebėti ir gydyti hipofizės auglius, jei jie nustatomi – net gerybiniai dariniai gali sukelti spaudimą ir hormonų gamybos sutrikimus, todėl reguliarus neurologinis ir endokrinologinis sekimas yra labai svarbus.

Tinkama akušerinė priežiūra gimdymo metu padeda išvengti Sheehano sindromo – ūmaus hipofizės pažeidimo dėl kraujo netekimo, kuris vis dar pasitaiko kai kuriose rizikingose situacijose.

Jei taikomas spindulinis gydymas galvos ar kaklo srityje, būtina prevenciškai vertinti galimą poveikį hipofizei ir reguliariai tikrinti hormonų lygį.

Sergantiems autoimuninėmis ligomis ar paveldimomis endokrininėmis būklėmis svarbu profilaktiškai lankytis pas endokrinologą, kad būtų galima laiku pastebėti galimus nukrypimus.

Galiausiai, švietimas ir savistaba – gebėjimas atpažinti pirmuosius simptomus (nuovargį, svorio pokyčius, mėnesinių sutrikimus ar libido sumažėjimą) leidžia anksčiau kreiptis pagalbos ir išvengti sunkių hormonų trūkumo pasekmių.