Inkstų akmenligė

1. Šlapimo cheminės sudėties pokyčiai. Padidėja kalcio, oksalato ar šlapalo koncentracija šlapime.


2. Kristalų formavimasis. Pradeda formuotis mikroskopiniai kristalai.


3. Kristalų kaupimasis ir augimas. Kristalai jungiasi tarpusavyje ir auga, susidarant akmenims.


4. Akmenų lokalizacija inkstuose. Akmenys gali likti inkstuose be simptomų.


5. Akmenų judėjimas per šlapimo takus. Akmenys pradeda keliauti ir gali užkimšti šlapimtakius.


6. Šlapimo sulaikymas ir uždegimas. Užkimšimas sukelia šlapimo nutekėjimo sutrikimą ir uždegimą.


7. Galimos komplikacijos. Jei negydoma, gali vystytis inkstų funkcijos sutrikimai ir infekcijos.

• Šlapimo cheminės sudėties pokyčiai. Per didelis kalcio, oksalato, šlapalo ar kitų medžiagų kiekis šlapime skatina kristalų susidarymą.


• Mažas skysčių vartojimas. Nepakankamas vandens kiekis koncentratuoja šlapimą ir skatina akmenų formavimąsi.


• Mitybos veiksniai. Didelis druskos, baltymų ar oksalatų kiekis maiste gali padidinti akmenligės riziką.


• Genetinė predispozicija. Kai kurie žmonės paveldi polinkį formuoti inkstų akmenis.


• Lėtinės ligos. Tam tikros ligos, pavyzdžiui, nutukimas, diabetas ar medžiagų apykaitos sutrikimai, didina riziką.


• Inkstų funkcijos sutrikimai. Sutrikęs šlapimo išskyrimas ar anatominių pakitimų buvimas gali skatinti akmenų formavimąsi.

• Intensyvus juosmens ar pilvo skausmas, dažnai spinduliuojantis į kirkšnį


• Dažnas, skausmingas šlapinimasis


• Šlapimo spalvos pokyčiai, kraujas šlapime


• Pykinimas ir vėmimas


• Karščiavimas ir šaltkrėtis (jei yra infekcija)


• Šlapimo pūslės spaudimo pojūtis ar sunkumas šlapintis


• Silpnumas ir bendras negalavimas

Šie simptomai dažniausiai pasireiškia, kai akmuo pradeda judėti ar užkemša šlapimo takus.

1. Šlapimo analizė. Nustatomi uždegimo požymiai, kraujas ir kristalai šlapime.


2. Kraujo tyrimai. Vertinami inkstų funkcija, uždegimo rodikliai ir mineralų kiekis.


3. Pilvo ultragarsas (echoskopija). Nustatomi akmenys, jų dydis ir vieta, bei vertinama inkstų būklė.


4. Kompiuterinė tomografija (KT). Detalus pilvo tyrimas, leidžiantis tiksliai diagnozuoti akmenis ir jų lokalizaciją.


5. Intraveninė urografija (IVU). Specialus rentgeno tyrimas su kontrastine medžiaga, skirtas šlapimo takų vaizdams įvertinti.


6. Šlapimo takų rentgenograma. Naudojama akmenims aptikti, ypač jei nėra galimybės atlikti KT.

Inkstų akmenligės gydymas priklauso nuo akmenų dydžio, vietos ir simptomų sunkumo.

1. Konservatyvus gydymas. Maži akmenys dažnai pasišalina savaime, todėl svarbu gerti daug skysčių, vartoti skausmą malšinančius vaistus ir stebėti būklę.


2. Medikamentai. Skiriami vaistai, kurie padeda sumažinti skausmą, palengvina akmenų pasišalinimą ar keičia šlapimo cheminę sudėtį, kad būtų užkirstas kelias naujų akmenų susidarymui.


3. Litotripsija. Neinvazinė procedūra, kurios metu akmenys suskaidomi smulkias daleles, kurias organizmas gali pašalinti natūraliai.


4. Chirurginė intervencija. Jei akmenys yra dideli arba sukelia komplikacijas, gali būti reikalinga operacija jų pašalinimui, įskaitant endoskopines ar atviras procedūras.


5. Prevencinės priemonės. Po gydymo svarbu laikytis rekomendacijų dėl mitybos, skysčių vartojimo ir gyvenimo būdo, kad sumažėtų ligos pasikartojimo rizika.

Viena dažniausių komplikacijų yra šlapimo takų obstrukcija, kai akmuo užkemša šlapimtakius, sukeldamas šlapimo nutekėjimo sutrikimą ir inkstų spaudimo padidėjimą. Tai gali sukelti inkstų infekcijas ar pielonefritą, kuris yra rimtas inkstų uždegimas. Jei obstrukcija trunka ilgai, gali vystytis inkstų funkcijos nepakankamumas arba net inkstų nepakankamumas.

Be to, dažnos infekcijos ar uždegimai gali lemti randėjimo procesus inkstuose, kurie taip pat blogina jų funkciją. Kartais inkstų akmenligė sukelia stiprų skausmą ir kitus bendrus sveikatos sutrikimus, kurie gali reikšti skubią medicininę pagalbą.

Pirmiausia būtina užtikrinti pakankamą skysčių vartojimą, kad šlapimas būtų pakankamai praskiestas ir kristalų susidarymas būtų mažesnis. Taip pat svarbu laikytis subalansuotos mitybos, ribojant druskos, gyvūninių baltymų ir oksalatų turinčių maisto produktų vartojimą.

Reguliarus fizinis aktyvumas ir sveikas gyvenimo būdas padeda palaikyti bendrą organizmo sveikatą.

Žmonėms, turintiems genetinį polinkį ar ankstesnių inkstų akmenligės atvejų, svarbu reguliariai atlikti profilaktinius medicininius tyrimus ir konsultuotis su gydytoju dėl papildomų prevencijos priemonių.

Laiku imantis šių priemonių galima žymiai sumažinti inkstų akmenligės riziką ir užtikrinti geresnę inkstų sveikatą.