Inkstų akmenligė – tai liga, kurios metu inkstų taurelėse, geldelėse susidaro akmenų. Tai gana dažna, ypač paplitusi išsivysčiusiose šalyse, liga. Ja serga apie 4% populiacijos. Pastebėta, kad vyrai inkstų akmenlige serga dažniau. Paprastai akmenligė išryškėja 30-60-tais gyvenimo metais. Akmenų inkstuose gali būti tik vienoje pusėje ar abipus.

Ligos priežastys nėra visiškai aiškios. Yra keletas faktorių, turinčių įtakos inkstų akmenligės išsivystymui. Inkstų akmenlige dažniau serga žmonės šilto klimato kraštuose, manoma kad taip yra dėl gausesnio prakaitavimo, nes prakaituojant susidaro mažesnis šlapimo kiekis; be to, veikiant saulės spinduliams odoje gaminasi daugiau vitamino D, kurio pagalba iš žarnyno į kraują, o vėliau ir į šlapimą patenka kalcio, o taip pat turi įtakos akmenligės išsivystymui. Labai svarbus per dieną išgeriamas skysčių kiekis, daug baltymų, druskos turinčio maisto vartojimas. Inkstų akmenligė dažnesnė:
esant tam tikroms paveldimoms inkstų ligoms, podagrai;
esant padidėjusiai prieskydinių liaukų funkcijai;
po stuburo traumų ar kitų ligų sutrinkus šlapimo nutekėjimui iš šlapimo pūslės;
esant lėtiniams viduriavimams;
po žarnyno operacijų. Kai kurie medikamentai gali turėti įtakos akmenų susidarymui (pvz., sulfanilamidas). Yra akmenų, kurie susidaro tik esant tam tikrai šlapimo takų infekcijai (Proteus, Pseudomonas, Klebsiella). Tokie akmenys būna koraliniai, labai greitai auga. Taigi esant tam tikrų medžiagų pertekliui, šlapime iškrenta kristalai, kuriems augant susidaro akmenys. Pagal cheminę sudėtį šlapimo takų akmenys gali būti uratiniai (iš šlapimo rūgšties), karbonatiniai (iš kalcio druskų), oksalatiniai (iš rūgšties druskų), fosfatiniai (iš fosfatų), cistininiai (iš cistino rūgšties). Tačiau dažniausiai akmenys būna mišrūs, susidarę iš kelių medžiagų.

Skausmas šlapinantis
Akmenukai šlapime
Dažnas šlapinimasis
Vėmimas
Pykinimas
Vidinių šlaunų paviršių skausmas
Juosmens skausmas
Kraujas šlapime
Dieglys šone
Juosmens maudimas
Karščiavimas

Inkstų akmenligė – lėtinė liga. Inkstų akmenys susidaro per keletą metų. Ilgą laiką jokių simptomų gali nebūti. Atliekant pilvo organų sonoskopiją ar rentgenologinį tyrimą gali būti atsitiktinai nustatomi inkstų akmenys. Esant dideliam akmeniui inkste, gali pamausti juosmenį, ypač sunkiau padirbus, pasilanksčius, išgėrus alkoholio. Esant nedideliems akmenukams, jiems pajudėjus iš inksto į šlapimtakį, ligonį gali ištikti inkstų dieglio priepuolis. Priepuolis paprastai prasideda staiga, krestelėjus važiuojant nelygiu keliu, sunkiau padirbėjus ar net be jokios priežasties. Trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Jo metu atsiranda stiprūs skausmai, pradžioje juosmenyje, vėliau akmenukui slenkant šlapimtakiu plinta į kirkšnis, lytinius organus, vidinį šlaunų paviršių. Skausmai būna labai stiprūs, ligonis blaškosi neranda sau vietos, jį išpila prakaitas, gali pykinti, vemti, gali būti žarnų nepraeinamumo reiškiniai. Dažnai inkstų dieglį lydi dažnas ir skausmingas noras šlapintis, tačiau išteka vos keli lašai šlapimo. Priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki keleto valandų. Kaip ir prasidėjęs, taip staiga priepuolis ir pasibaigia, akmenukui pasišalinus ar nepilnai užkimšus akmenukui šlapimtakį. Tačiau dar kelias dienas po priepuolio gali išlikti maudimas juosmenyje. Priepuolio metu ligonis gali stebėti kraują šlapime ar rast jame akmenuką (tai tikras inkstų dieglio įrodymas). Jei priepuolio metu ar jam praėjus,ligonis pradeda karščiuoti, reikia pagalvoti apie prisidėjusią šlapimo takų infekciją. Jei akmenukas liko šlapimtakyje, dėl sutrikusio šlapimo nutekėjimo iš inksto, gali būti pakenkiamas ir inkstas, sutrinka jo funkcijos.

Inkstų akmenligė gali būti besikartojančių šlapimo takų infekcijų, urosepsio priežastimi. Dėl sutrikusio ilgalaikio šlapimo nutekėjimo, pakenkiamas inkstas. Laiku neatstačius šlapimo nutekėjimo, inkstas gali nustoti funkcionuoti.

Svarbu išvengti akmenligės pasikartojimo. Todėl reikia išgerti pakankamą skysčių kiekį, riboti druską, baltymus maiste. Neretai šių priemonių pagalba pakanka sumažinti akmenligės pasikartojimo tikimybę.

Inkstų akmenligę padeda nustatyti inkstų sonoskopija, rentgenologiniai tyrimai. Šlapime galima stebėti kristalus, iš kurių ir formuojasi inkstų akmenys. Priepuolio metu šlapime gali būti eritrocitų, leukocitų. Prisidėjus šlapimo takų infekcijai šlapime randamos bakterijos. Norint išsiaiškinti akmenų kilmę, tenka atlikti kraujo tyrimus. Tiriama šlapimo rūgšties, kalcio, prieskydinių liaukų hormono koncentracija. Surinkus paros šlapimą, jame taip pat tiriama šlapimo rūgšties, kalcio, oksalatų, citratų koncentraciją. Tikslią akmenų sudėtį pavyksta nustatyti kristalografijos metodais, kai ištiriamas pasišalinęs akmenukas, tačiau kasdieninėje praktikoje tai retai taikoma.