Inkstų cistos

1. Pradinė formacija: dėl ląstelių augimo sutrikimų arba skysčio kaupimosi tarp inksto kanalėlių sienelių atsiranda mažas skysčiu užpildytas maišelis.


2. Cistos augimas: cista palaipsniui didėja, nes viduje kaupiasi daugiau skysčio, nors dauguma jų auga labai lėtai.


3. Struktūros pokyčiai: cistos sienelės sustorėja arba mineralizuojasi, tačiau dažniausiai išlieka lygios ir plonos, jei tai – gerybinė paprasta cista.


4. Vietinis poveikis inkstui: didesnės cistos gali spaudžiant šalia esančius audinius paveikti inksto kraujotaką ar šlapimo nutekėjimą.


5. Galimi pakitimai: kai kurios sudėtingesnės cistos gali turėti pertvaras, kalcifikacijas ar net kraujo sankaupas, todėl reikalauja papildomo ištyrimo.

• Su amžiumi susiję pokyčiai: paprastos inkstų cistos dažnai išsivysto vyresniame amžiuje dėl natūralaus inkstų audinio nusidėvėjimo.


• Genetiniai sutrikimai: tokie kaip policistinių inkstų liga, kai dėl genetinių mutacijų formuojasi daugybinės cistos abiejuose inkstuose.


• Inkstų kanalėlių užsikimšimas: kai sutrinka šlapimo nutekėjimas mažose inksto dalyse, gali pradėti kauptis skystis ir formuotis cista.


• Inkstų trauma ar uždegimas: po sužalojimo ar infekcijos inkste gali susidaryti cistiniai dariniai.


• Lėtinės inkstų ligos: kai kurios ilgalaikės inkstų patologijos sukelia struktūrinius pokyčius, skatinančius cistų formavimąsi.


• Dializė: pacientams, ilgai gydomiems hemodialize, gali išsivystyti vadinamosios įgytos inkstų cistos.

• Skausmas ar maudimas apatinėje nugaros ar šono srityje


• Spaudimo jausmas ar diskomfortas pilve


• Dažnas šlapinimasis arba šlapinimosi sutrikimai


• Kraujas šlapime (hematurija)


• Padidėjęs kraujospūdis


• Karščiavimas ar šaltkrėtis (jei cista užsikrečia)


• Apčiuopiamas darinys pilve (retais atvejais, jei cista labai didelė)

1. Inkstų echoskopija (ultragarsas): pagrindinis, paprastas ir dažniausiai pirmas atliekamas tyrimas, leidžiantis nustatyti cistos buvimą, dydį, formą ir struktūrą.


2. Kompiuterinė tomografija (KT): detalesnis tyrimas, ypač jei reikia tiksliai įvertinti sudėtingas ar įtartinas cistas bei atmesti piktybinius pakitimus.


3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT): naudojama alternatyviai KT, kai reikalinga aiškesnė audinių vizualizacija ar jei pacientas negali būti švitinamas.


4. Kraujo tyrimai (kreatininas, šlapalo azotas): vertinama inkstų funkcija ir ar cista turi įtakos bendrai šalinimo sistemai.


5. Šlapimo tyrimas: ieškoma kraujo, baltymo ar kitų pakitimų, galinčių rodyti cistos poveikį šlapimo takams ar galimą infekciją.


6. Bosniako klasifikacijos įvertinimas: KT ar MRT metu nustatomas cistos tipas ir rizika pagal Bosniako sistemą (naudojama sudėtingoms cistoms).

Inkstų cistų gydymas priklauso nuo jų dydžio, tipo, vietos ir to, ar jos sukelia simptomus ar komplikacijas:

1. Stebėjimas: jei cistos yra mažos, paprastos ir nesukelia jokių simptomų, dažniausiai skiriama tik stebėsena – reguliariai atliekamas echoskopinis tyrimas, kad būtų stebimas jų augimas ar pokyčiai.


2. Vaistų gydymas: jei cista sukelia skausmą, gali būti skiriami skausmą malšinantys ar uždegimą slopinantys vaistai. Infekcijos atveju – antibiotikai.


3. Punkcija: kai cista yra didelė, skausminga arba spaudžia aplinkinius audinius, atliekama jos turinio išsiurbimas (punkcija) su ar be sklerozuojančių medžiagų suleidimo, kad sumažėtų pasikartojimo rizika.


4. Chirurginis šalinimas: taikomas, jei cista yra sudėtinga (turi pertvarų, kalcifikacijų), įtariama piktybinė prigimtis arba sukelia rimtų simptomų – dažniausiai atliekama laparoskopinė operacija.


5. Gretutinių ligų gydymas: esant genetinėms ar sisteminėms ligoms (pvz., policistinių inkstų ligai), taikomas kompleksinis gydymas ir nuolatinė nefrologo priežiūra.

Inkstų cistos dažniausiai būna nepavojingos, tačiau tam tikrais atvejais gali sukelti komplikacijas, ypač jei yra didelės, daugybinės ar sudėtingos struktūros.

Viena dažniausių komplikacijų – cistos plyšimas, kai dėl spaudimo ar traumos jos turinys išsilieja į aplinkinius audinius, sukeldamas skausmą ir uždegiminę reakciją.

Taip pat gali įvykti cistos infekcija, kuri pasireiškia karščiavimu, šaltkrėčiu ir juosmens skausmu – tokiu atveju būtinas gydymas antibiotikais.

Kita galima pasekmė – cistos kraujavimas, kai joje susikaupia kraujo, dėl ko padidėja skausmas arba atsiranda kraujas šlapime.

Kai cista yra didelė ar nepatogioje vietoje, ji gali spausti šlapimtakius ir trukdyti šlapimo nutekėjimui, kas ilgainiui gali sukelti inkstų funkcijos pablogėjimą ar net hidronefrozę.

Retais atvejais, kai cista yra sudėtinga (su pertvaromis ar netipiška forma), kyla piktybinio proceso rizika, todėl tokios cistos turi būti kruopščiai stebimos ar pašalinamos.

Inkstų cistų visiškai išvengti ne visada įmanoma, ypač jei jos susijusios su genetiniais veiksniais ar su amžiumi, tačiau galima sumažinti jų atsiradimo ar komplikacijų riziką.

Pirmiausia svarbu rūpintis bendra inkstų sveikata – vartoti pakankamai vandens, vengti perdirbto, sūraus maisto ir reguliariai tikrintis kraujospūdį.

Fizinis aktyvumas ir subalansuota mityba padeda išlaikyti normalią medžiagų apykaitą ir sumažinti lėtinių ligų, galinčių paveikti inkstus, riziką.

Jei šeimoje yra buvę policistinių inkstų ligos atvejų, naudinga profilaktiškai pasitikrinti echoskopu net ir nejaučiant simptomų.

Taip pat svarbu vengti inkstų traumų, kurios gali sukelti cistų susidarymą ar esamų plyšimą.

Esant nustatytoms cistoms – reikėtų laikytis gydytojo nurodymų, reguliariai tikrintis ir nevengti kontrolinių tyrimų, net jei nėra nusiskundimų.