Insultas

1. Kraujotakos sutrikimo pradžia – užsikemša smegenų kraujagyslė arba ji plyšta, todėl sutrinka kraujo tėkmė į tam tikrą smegenų sritį.


2. Smegenų deguonies stoka – apribojus kraujotaką, paveiktos smegenų ląstelės negauna pakankamai deguonies ir maisto medžiagų.


3. Smegenų ląstelių pažeidimas – pradeda nykti nervinės ląstelės (neuronai), pirmiausia pažeidžiamos jautriausios deguonies trūkumui.


4. Židininiai pakitimai – smegenyse susiformuoja pažeidimo židinys, kurio dydis priklauso nuo kraujotakos sutrikimo vietos ir trukmės.


5. Antriniai procesai – vystosi uždegiminės reakcijos, smegenų tinimas, dėl kurių pažeidimas gali dar labiau plėstis.


6. Ilgalaikės pasekmės – pažeista smegenų sritis nebeatlieka jai būdingų funkcijų, todėl gali išlikti įvairūs sutrikimai.

nsultas atsiranda dėl ūmaus kraujotakos sutrikimo smegenyse, kurį lemia dvi pagrindinės priežastys:

• Išeminis insultas – kai smegenų kraujagyslė užsikemša kraujo krešuliu ar aterosklerozine plokštele, dėl to nutrūksta kraujo tiekimas į tam tikrą smegenų sritį.


• Hemoraginis insultas – kai plyšta smegenų kraujagyslė, įvyksta kraujavimas į smegenis ar jų dangalus, dėl ko pažeidžiamas smegenų audinys.

• Staigus veido, rankos ar kojos silpnumas ar nutirpimas, ypač vienoje kūno pusėje.


• Staigus kalbos sutrikimas – sunku kalbėti, neaiški kalba arba nesuprantama, ką sako kiti.


• Staigus regėjimo pablogėjimas – vienoje ar abiejose akyse.


• Staigus judesių koordinacijos sutrikimas, pusiausvyros praradimas ar galvos svaigimas.


• Staigus, stiprus galvos skausmas, neturintis aiškios priežasties (dažniau esant hemoraginiam insultui).

Įtariant insultą, labai svarbu greitai atlikti tyrimus, nes nuo diagnozės patvirtinimo priklauso gydymo pradžia ir jo efektyvumas. Pagrindiniai tyrimai:

1. Galvos smegenų kompiuterinė tomografija (KT) – pirmo pasirinkimo tyrimas, padedantis atskirti, ar insultas yra išeminis, ar hemoraginis.


2. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – tiksliau parodo smulkius pažeidimus ir ankstyvus pokyčius smegenyse.


3. Galvos ir kaklo kraujagyslių tyrimai – KT angiografija, MRT angiografija arba kaklo kraujagyslių ultragarsas, leidžiantys įvertinti kraujotaką ir kraujagyslių būklę.


4. Elektrokardiograma (EKG) – padeda nustatyti širdies ritmo sutrikimus (pvz., prieširdžių virpėjimą), kurie gali lemti insultą.


5. Kraujo tyrimai – bendras kraujo tyrimas, krešumo rodikliai, gliukozė, lipidai, elektrolitai, inkstų ir kepenų funkcija.


6. Krūtinės ląstos rentgenograma – gali būti atliekama paciento bendros sveikatos įvertinimui.

Insulto gydymas priklauso nuo jo tipo – išeminio ar hemoraginio, tačiau abiem atvejais svarbiausia kuo greičiau suteikti pagalbą, nes kiekviena minutė lemia smegenų ląstelių išsaugojimą.

Išeminio insulto gydymas:

• Trombolizė – į veną skiriami vaistai, tirpdantys kraujo krešulį, jei pacientas atvyksta per pirmąsias 4,5 val. nuo simptomų pradžios.


• Mechaninė trombektomija – invazinė procedūra, kai iš kraujagyslės pašalinamas krešulys; taikoma tam tikrais atvejais iki 6–24 val. nuo pradžios.


• Antitrombocitiniai ar antikoaguliantai – skiriami tolesnei insulto profilaktikai, kad nesusidarytų naujų krešulių.

Hemoraginio insulto gydymas:

• Kraujavimo stabdymas – vaistų, veikiančių krešėjimą, korekcija, kraujo spaudimo mažinimas.


• Neurochirurginis gydymas – kai kuriais atvejais atliekama operacija pašalinti hematomai ar sustabdyti kraujavimui.

Bendrosios priemonės abiem atvejais:

• Gyvybinių funkcijų stabilizavimas (kvėpavimo, kraujotakos).


• Kraujo spaudimo, gliukozės, temperatūros kontrolė.


• Reabilitacija – kineziterapija, logopedo pagalba, ergoterapija, siekiant atkurti prarastas funkcijas.


• Antrinė profilaktika – rizikos veiksnių (pvz., hipertenzijos, diabeto, cholesterolio) kontrolė, kad būtų išvengta pakartotinio insulto.

Insultas gali sukelti tiek ūmias, tiek ilgalaikes komplikacijas, kurios priklauso nuo pažeistos smegenų srities, pažeidimo apimties ir gydymo greičio.

Dažniausia pasekmė – judėjimo sutrikimai, pasireiškiantys vienašaliu rankos ar kojos silpnumu arba visišku paralyžiumi. Taip pat dažnai išlieka kalbos sutrikimai, kai sunku kalbėti, suprasti kitų kalbą ar aiškiai reikšti mintis.

Dėl smegenų pažeidimo gali atsirasti regėjimo sutrikimai – regos lauko praradimas ar dvejinimasis. Ne mažiau svarbios yra kognityvinės komplikacijos, tokios kaip atminties, dėmesio ar mąstymo sulėtėjimas, o kartais ir demencijos vystymasis. Ilgainiui gali pasireikšti emocinės bei psichologinės pasekmės – depresija, nerimas, nuotaikos svyravimai.

Kai kuriems pacientams insultas sukelia rijimo sutrikimus, dėl kurių didėja aspiracijos ir plaučių uždegimo rizika. Be to, ilgai gulintiems ligoniams dažnos antrinės komplikacijos, tokios kaip plaučių uždegimas, šlapimo takų infekcijos, pragulos ar giliųjų venų trombozė.

Insulto galima išvengti daugeliu atvejų, nes didžioji dalis rizikos veiksnių yra susiję su gyvenimo būdu ir sveikatos kontrole.

Pirmiausia labai svarbu kontroliuoti arterinį kraujospūdį, nes hipertenzija yra didžiausias insulto rizikos veiksnys. Taip pat būtina palaikyti tinkamą cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, gydyti cukrinį diabetą ir reguliariai tikrintis sveikatą.

Didelę reikšmę turi sveika gyvensena – subalansuota mityba, turtinga daržovėmis, vaisiais, sveikaisiais riebalais, taip pat pakankamas fizinis aktyvumas.

Norint sumažinti riziką, reikia atsisakyti rūkymo ir riboti alkoholio vartojimą, nes šie įpročiai stipriai pažeidžia kraujagysles. Be to, labai svarbi kūno masės kontrolė, nes antsvoris ir nutukimas tiesiogiai didina insulto tikimybę.

Žmonėms, turintiems širdies ritmo sutrikimų (pvz., prieširdžių virpėjimą), būtina laikytis gydytojo paskirtos antikoaguliantų terapijos, nes ji padeda išvengti krešulių susidarymo. Galiausiai, kasdienė streso valdymo praktika (pakankamas miegas, poilsis, emocinė pusiausvyra) taip pat prisideda prie insulto prevencijos.