Kūdikių atpylinėjimas

1. Maitinimas – kūdikis praryja pieną ar pieno mišinį kartu su nedideliu kiekiu oro.


2. Oro burbulo susidarymas – skrandyje esantis oras ima kelti spaudimą į skrandžio turinį.


3. Nepilnai subrendęs sfinkteris – apatinis stemplės sfinkteris dar nesulaiko turinio pakankamai stipriai.


4. Turinio pakilimas – dėl spaudimo dalis pieno grįžta į stemplę ir burną.


5. Išbėgimas – pienas išteka iš burnos lašais arba čiurkšle, dažniausiai netrukus po maitinimo.

• Nepilnai subrendusi virškinimo sistema – apatinis stemplės sfinkteris dar silpnas ir nesulaiko skrandžio turinio pakankamai stipriai.


• Mažas skrandžio tūris – kūdikio skrandis nedidelis, todėl net ir nedidelis maisto perteklius gali lengvai pakilti atgal.


• Oro prarijimas maitinantis – kartu su pienu prarytas oras skrandyje sudaro burbulus, kurie stumia turinį aukštyn.


• Horizontalus kūno padėtis – daug laiko gulint horizontaliai, maistas lengviau grįžta į stemplę.


• Greitas maitinimasis – per greitai valgant, skrandis greičiau prisipildo ir padidėja spaudimas.


• Natūralus vystymosi etapas – pirmaisiais mėnesiais tai yra įprasta ir dažniausiai praeina kūdikiui augant.

• Nedidelis pieno ar mišinio ištekėjimas iš burnos po maitinimo arba jo metu.


• Išbėgimo kiekis – paprastai tai keli lašai arba čiurkšlė, bet ne visas suvalgytas kiekis.


• Kūdikio savijauta nesikeičia – jis išlieka ramus, aktyvus ir toliau valgo įprastai.


• Pienas ar mišinys atrodo nepakeistas – dažniausiai be rūgštaus kvapo ar krešulių.


• Dažnumas – gali pasireikšti po kiekvieno maitinimo arba tik retkarčiais.

Įprastai kūdikių atpylinėjimui patvirtinti specialių tyrimų nereikia, nes diagnozė nustatoma remiantis tėvų pasakojimu ir gydytojo apžiūra.

Tačiau jei gydytojui kyla įtarimų dėl galimų kitų ligų ar komplikacijų, gali būti atliekami:

1. Kūdikio augimo vertinimas – svorio ir ūgio sekimas pagal augimo kreives.


2. Fizinė apžiūra – bendros būklės, raumenų tonuso, pilvo ir burnos apžiūra.


3. Pilvo echoskopija (ultragarsas) – vertinama virškinamojo trakto anatomija.


4. Viršutinio virškinamojo trakto rentgenograma su kontrastu – jei įtariami anatominiai pakitimai.


5. Laboratoriniai tyrimai – atliekami retai, tik įtarus infekcijas, alergijas ar medžiagų apykaitos sutrikimus.


6. pH-metrija ar impedansometrija – specialūs tyrimai, jei įtariamas gastroezofaginis refliuksas su komplikacijomis.

Pagrindinis dėmesys skiriamas mitybos ir priežiūros korekcijai, siekiant sumažinti atpylimų dažnį:

1. Maitinti mažesnėmis porcijomis, bet dažniau – taip išvengiama per didelio skrandžio užsipildymo.


2. Laikyti kūdikį vertikalioje padėtyje 20–30 min. po maitinimo, kad pienas nusileistų į skrandį.


3. Vengti staigių judesių po maitinimo – nešokinėti, nepurtyti, vengti aktyvių žaidimų.


4. Užtikrinti taisyklingą kūdikio priglaudimą prie krūties arba buteliuko – kad prarytų mažiau oro.


5. Dažniau daryti „atsirūgimus“ maitinimo metu – sustoti kas kelias minutes ir leisti kūdikiui atsirūgti.


6. Pakreipti lovytės galvūgalį kelių centimetrų kampu, kad galva būtų aukščiau nei kūnas.

Jei atpylinėjimas gausus, dažnas, lydimas prasto svorio augimo, vėmimo, dirglumo ar kitų simptomų, būtina kreiptis į gydytoją, nes gali reikėti papildomų tyrimų ar gydymo.

Kūdikių atpylinėjimas dažniausiai yra nekenksmingas ir praeina savaime, tačiau retais atvejais gali sukelti tam tikras komplikacijas.

Prastas svorio augimas gali atsirasti, jei dėl dažno atpylinėjimo kūdikis gauna mažiau maistinių medžiagų, nei reikia augimui.

Kartais atpylimai sukelia maistinių medžiagų trūkumą, ypač jei kartu pasireiškia apetito sumažėjimas.

Dėl nuolatinio skrandžio turinio patekimo į stemplę gali išsivystyti stemplės dirginimas (ezofagitas), sukeliantis diskomfortą ir galintis paveikti maitinimosi įpročius.

Jeigu pienas patenka į kvėpavimo takus, kyla rizika aspiracinei pneumonijai, kuri pasireiškia kvėpavimo sutrikimais ir reikalauja gydymo.

Taip pat dažnas turinio patekimas į burną gali lemti dantų emalio pažeidimą dėl rūgštaus skrandžio turinio poveikio.

Siekiant sumažinti atpylinėjimo tikimybę, svarbu laikytis kelių paprastų priežiūros principų.

Maitinkite kūdikį mažesnėmis porcijomis, bet dažniau, kad skrandis nebūtų perpildytas.

Maitinimo metu užtikrinkite taisyklingą kūdikio padėtį prie krūties ar buteliuko, kad jis prarytų kuo mažiau oro.

Po maitinimo laikykite kūdikį vertikalioje padėtyje bent 20–30 minučių ir venkite staigių judesių, kurie gali skatinti pieno grįžimą į stemplę.

Nepamirškite daryti dažnų atsirūgimų maitinimo metu, kad iš skrandžio pasišalintų susikaupęs oras.

Miego metu naudinga, kad lovytės galvūgalis būtų šiek tiek pakeltas, taip sumažinant refliukso riziką. Laikantis šių patarimų, atpylinėjimo dažnis dažniausiai pastebimai sumažėja.