Miego apnėja

Miego apnėjos atsiradimo eiga prasideda nuo kvėpavimo takų susiaurėjimo arba užsikimšimo miego metu, dėl ko kvėpavimas tampa neefektyvus arba trumpam sustoja.

Deguonies trūkumas kraujyje sukelia organizmo reakciją – trumpalaikį prabudimą (mikroprabudimą), kuris atpalaiduoja kvėpavimo takus ir leidžia kvėpavimui atsinaujinti.

Šie epizodai kartojasi kelis ar net šimtus kartų per naktį, sutrikdydami miego ciklus ir mažindami miego kokybę.

Ilgainiui pasikartojantys kvėpavimo sutrikimai gali sukelti nuovargį, sumažėjusį budrumą dieną ir kitus sveikatos sutrikimus.

• Kvėpavimo takų anatominių struktūrų susiaurėjimas – pvz., didelė tonzilė, ryklės audinių išvešėjimas.


• Raumenų tonuso sumažėjimas miego metu, dėl kurio kvėpavimo takai užsidaro.


• Nutukimas – riebaliniai audiniai aplink kvėpavimo takus susiaurina praėjimą.


• Amžius – vyresniame amžiuje kvėpavimo takų tonusas mažėja.


• Lytis – vyrai dažniau serga nei moterys.


• Rūkymas ir alkoholio vartojimas – silpnina kvėpavimo takų raumenis ir padidina uždegimą.


• Genetiniai veiksniai – paveldimas polinkis į kvėpavimo takų susiaurėjimą.


• Kai kurios sveikatos būklės – pvz., nosies pertvaros deformacijos ar neurologinės ligos.

• Garsus knarkimas


• Kvėpavimo sustojimai miego metu, pastebimi aplinkinių


• Dažnas prabudimas naktį


• Sausas gerklės skausmas ryte


• Nuovargis, mieguistumas dieną


• Sumažėjęs dėmesys ir koncentracija


• Galvos skausmas rytais


• Dirglumas ir nuotaikos svyravimai


• Miego fragmentacija, dažni mikroprabudimai

1. Polisomnografija (miego tyrimas) – pagrindinis tyrimas, kuris registruoja kvėpavimą, deguonies lygį, miego ciklus ir kitus parametrus miego metu.


2. Naktinis pulso oksimetrijos tyrimas – vertina deguonies prisotinimą kraujyje miego metu.


3. Klinikinė apžiūra – įvertinami rizikos veiksniai, kvėpavimo takų struktūra ir bendroji būklė.


4. Nosiaryklės tyrimai – nosies pertvaros iškrypimo ar uždegimo nustatymui.


5. Apnėjos ir hipopnėjos indeksas (AHI) – apskaičiuojamas tyrimų metu, vertinantis kvėpavimo sutrikimų dažnį.


6. Anamnezė – renkama informacija apie miego įpročius, dienos mieguistumą ir knarkimą.

Gydymas priklauso nuo apnėjos sunkumo ir priežasčių.

1. Gyvenimo būdo pokyčiai – svorio kontrolė, alkoholio ir rūkymo vengimas, miego pozicijos keitimas.


2. CPAP (nuolatinis teigiamas kvėpavimo takų spaudimas) – pagrindinė gydymo priemonė vidutinio ir sunkaus laipsnio miego apnėjai.


3. Oraliniai aparatai – naudojami švelnesnėse apnėjos formose, palaiko kvėpavimo takus atvirais.


4. Chirurginė intervencija – skiriama, jei kitos priemonės neveiksmingos ir yra aiški anatominių struktūrų problema.


5. Medikamentai – retai taikomi, dažniausiai kartu su kitomis gydymo priemonėmis.


6. Reguliarus gydytojo stebėjimas – svarbus siekiant įvertinti gydymo efektyvumą ir koreguoti planą.

Miego apnėja gali sukelti rimtų komplikacijų, įskaitant hipertenziją (aukštą kraujospūdį), širdies ritmo sutrikimus ir širdies nepakankamumą.

Dėl nuolatinio deguonies trūkumo gali vystytis insultas ir diabetas. Liga dažnai lemia dienos mieguistumą, kas padidina nelaimingų atsitikimų riziką, ypač vairuojant.

Be to, miego apnėja gali sukelti kognityvinius sutrikimus, atminties problemas ir nuotaikos svyravimus.

Negydoma apnėja didina bendrą mirtingumo riziką ir žymiai pablogina gyvenimo kokybę.

Norint išvengti miego apnėjos, svarbu laikytis sveiko gyvenimo būdo. Palaikyti sveiką kūno svorį, nes nutukimas yra pagrindinis rizikos veiksnys.

Vengti rūkymo ir alkoholio vartojimo, ypač prieš miegą, nes tai silpnina kvėpavimo takų raumenis.

Rekomenduojama miegoti ant šono, vengiant gulėjimo ant nugaros, kuris skatina kvėpavimo takų užsidarymą.

Užtikrinti tinkamą miego higieną – reguliarus miego grafikas, rami aplinka ir ribotas ekranų naudojimas prieš miegą.

Laiku gydyti kvėpavimo takų ligas, nosies užgulimą ar kitus susirgimus, galinčius apsunkinti kvėpavimą miego metu.

Reguliariai konsultuotis su gydytoju ir atlikti rekomenduojamus tyrimus, jei kyla miego sutrikimų požymių.