Mokymosi sunkumai

1. Ankstyvasis vystymasis – dar vaikystėje galima pastebėti tam tikrų kalbos, dėmesio ar motorikos raidos skirtumų, kurie dažnai yra pirmieji požymiai, susiję su būsima mokymosi sunkumų rizika.


2. Įžengimas į formalų mokymąsi – vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, išryškėja sunkumai įsisavinant raidžių, skaičių ar žodžių struktūrą, o taip pat informacijos apdorojimo tempas ar dėmesio išlaikymas.


3. Pasikartojantys mokymosi sunkumai – vaikas, nepaisant pastangų ir palaikymo, susiduria su nuolatiniais sunkumais konkrečiose srityse, pvz., skaityme, rašyme ar matematikoje, o mokymosi rezultatai neproporcingi įdėtoms pastangoms.


4. Emocinė ir elgesio reakcija – dėl patiriamų sunkumų gali atsirasti nusivylimas, motyvacijos stoka, vengimas mokymosi veiklų ar neigiamas požiūris į save ir savo gebėjimus.


5. Diagnozavimas ir vertinimas – specialistų (psichologų, logopedų, specialiųjų pedagogų) atliekami vertinimai padeda nustatyti mokymosi sunkumų pobūdį ir specifiką.


6. Pritaikymas ir pagalba – remiantis vertinimo rezultatais, taikomos individualizuotos ugdymo priemonės, pagalbos strategijos ir, esant reikalui, specialusis ugdymas ar terapija.

Ši eiga gali vystytis skirtingu tempu, priklausomai nuo individualių vaiko savybių, aplinkos, šeimos palaikymo ir švietimo sistemos reakcijos.

• Neurologiniai skirtumai – daugelis mokymosi sunkumų, pvz., disleksija ar diskalkulija, yra susiję su tam tikrų smegenų sričių struktūriniais ar funkcijos skirtumais.


• Paveldimumas ir genetika – dažnai mokymosi sutrikimai pasireiškia keliems šeimos nariams, todėl manoma, kad tam tikri sunkumai gali būti paveldimi.


• Prenataliniai ir perinataliniai veiksniai – nėštumo metu patirtos infekcijos, deguonies trūkumas gimdymo metu, neišnešiotumas ar mažas gimimo svoris gali padidinti riziką.


• Ankstyvos raidos sutrikimai – kalbos, motorikos ar dėmesio vystymosi vėlavimai ankstyvoje vaikystėje gali būti susiję su vėlesniais mokymosi sunkumais.


• Sensoriniai sutrikimai – klausos ar regos sutrikimai, ypač negydyti ar nepastebėti, gali turėti įtakos informacijos priėmimui ir mokymuisi.


• Aplinka ir ugdymas – nors mokymosi sunkumai nėra tiesiogiai sukelti socialinių ar edukacinių sąlygų, netinkama ugdymo aplinka ar nepakankamas tėvų palaikymas gali apsunkinti situaciją ir užmaskuoti tikrąsias priežastis.

• Sunkumai skaityme – lėtas skaitymas, raidžių painiojimas, praleidžiami ar keičiami skiemenys, nesuprantamas tekstas net po kelių perskaitymų.


• Rašymo sunkumai – rašysenos netolygumas, dažnos gramatinės klaidos, raidžių ar žodžių praleidimas, sunkumai reikšti mintis raštu.


• Matematikos sunkumai – sunku suprasti skaičių reikšmę, atlikti paprastus veiksmus, suvokti sekas ar matematinius simbolius.


• Dėmesio koncentracijos stoka – vaikas lengvai išsiblaško, sunku išlaikyti dėmesį užduotyse, nebaigia pradėtų darbų.


• Atminties sutrikimai – sunkiai įsimena naują informaciją, pamiršta instrukcijas, painioja panašius žodžius ar sąvokas.


• Lėtas informacijos apdorojimas – vaikas ilgiau reaguoja į pateiktą užduotį, sunkiai supranta sudėtingesnes sąvokas ar instrukcijas.


• Kalbiniai sunkumai – ribotas žodynas, sunkumai sudarant sakinius, painiojami garsai ar žodžių tvarka.


• Problemos organizuojant darbą – netvarkingi sąsiuviniai, sunku planuoti laiką, pamirštamos užduotys ar priemonės.


• Žema savivertė ir emocinės reakcijos – nusivylimas, vengimas mokyklos, pyktis, liūdesys ar atsisakymas dalyvauti pamokose.


• Didelis skirtumas tarp intelekto ir akademinių pasiekimų – intelektas vidutinis ar aukštesnis, tačiau mokymosi rezultatai žymiai silpnesni.

1. Pedagoginis vertinimas – atliekamas mokykloje ar specialisto, siekiant įvertinti vaiko mokymosi pasiekimus, gebėjimus konkrečiose srityse (skaitymas, rašymas, matematika) bei mokymosi tempą.


2. Psichologinis vertinimas – psichologas įvertina bendruosius kognityvinius gebėjimus (intelektą), dėmesio koncentraciją, atmintį, informacijos apdorojimo greitį ir emocinę būklę.


3. Logopedinis vertinimas – vertinami kalbos, kalbėjimo, garsų tarimo, žodyno bei kalbos supratimo įgūdžiai, ypač jei kyla sunkumų skaityme ar rašyme.


4. Specialiojo pedagogo tyrimas – įvertinama, kaip vaikas supranta ir taiko mokomąją medžiagą, kokie mokymosi metodai jam veiksmingiausi, ir ar reikalinga specialioji pagalba.


5. Sensorinių funkcijų tyrimai (regos ir klausos) – atliekami siekiant atmesti regos ar klausos sutrikimus, kurie gali trukdyti mokytis.


6. Neurologo ar vaikų raidos specialisto konsultacija – jei įtariama neurologinė priežastis ar kartu pasireiškia kiti raidos sutrikimai (pvz., ADHD, autizmo spektro sutrikimai).


7. Kalbos ir komunikacijos tyrimai – taikomi, jei vaikas turi sunkumų bendraujant, suprantant kalbą ar išreiškiant mintis.

1. Individualizuotas ugdymo planas (IUP) – parengiamas pagal vaiko vertinimo rezultatus, pritaikant mokymosi medžiagą, tempą, užduočių formą ar vertinimo būdus.


2. Specialioji pedagoginė pagalba – teikiama mokykloje ar specializuotuose centruose; ją teikia specialusis pedagogas, dirbantis su konkrečiais mokymosi sunkumais (skaitymo, rašymo, skaičiavimo ir kt.).


3. Logopedo pagalba – jei yra kalbos, garsų tarimo ar skaitymo/rašymo sunkumų, logopedas taiko specialius pratimus ir metodikas.


4. Psichologinė pagalba – padeda tvarkytis su emociniais sunkumais, motyvacijos stoka, nerimu ar žema saviverte, kurie dažnai lydi mokymosi sutrikimus.


5. Dėmesio ir savireguliacijos lavinimas – jei mokymosi sunkumai susiję su dėmesio trūkumu (pvz., ADHD), taikomi metodai dėmesiui koncentruoti, planavimui ir savitvarkai gerinti.


6. Tėvų ir mokytojų įtraukimas – labai svarbus nuoseklus bendradarbiavimas tarp šeimos, mokyklos ir specialistų; tėvai mokomi, kaip padėti vaikui namuose.


7. Technologijų naudojimas – specialios programos, programėlės ar garso knygos padeda kompensuoti sunkumus ir padidina vaiko savarankiškumą mokantis.


8. Pozityvi ugdymo aplinka – pagarbus, palaikantis požiūris, atsižvelgiant į vaiko stipriąsias puses, padeda ugdyti pasitikėjimą ir motyvaciją.

Pirmiausia gali išsivystyti žema savivertė. Vaikas, kuris nuolat patiria nesėkmes mokykloje, gali pradėti galvoti, kad yra „kvailas“ ar „netikęs“, net jei turi normalų ar aukštesnį intelektą.

Dėl patiriamų sunkumų dažnai atsiranda motyvacijos stoka, vengimas mokymosi veiklų ar mokyklos, o ilgainiui – mokymosi atotrūkis, kuris su kiekvienais metais didėja, jei negaunama tinkamos pagalbos.

Gali pasireikšti elgesio sutrikimai – pyktis, užsisklendimas, pasipriešinimas, dėmesio ieškojimas netinkamais būdais. Vaikas gali tapti neramus, išsiblaškęs, arba, priešingai, labai tylus ir pasyvus.

Neretai mokymosi sunkumai lemia emocinius sunkumus, tokius kaip nerimas, depresija, socialinė izoliacija, ypač jei vaikas jaučia, kad nesugeba pritapti prie bendraamžių ar patiria patyčias.

Be to, dėl nuolatinio spaudimo ar nesupratimo gali kilti įtampa tarp vaiko, tėvų ir mokytojų, o tai dar labiau blogina bendrą emocinę atmosferą ir trukdo efektyviam ugdymui.

Galiausiai, ilgainiui tai gali paveikti ir suaugusiojo gyvenimą – sumažėja švietimo, profesinės karjeros ir savarankiško gyvenimo galimybės, jei sunkumai nebuvo tinkamai sprendžiami vaikystėje ar paauglystėje.

Nors ne visus mokymosi sunkumus galima visiškai išvengti, ypač jei jie yra neurologinės ar genetinės kilmės, daugeliu atvejų jų poveikį galima sumažinti arba užkirsti kelią jų gilėjimui, jei į situaciją reaguojama laiku.

Pirmiausia svarbu užtikrinti kokybišką ankstyvąją raidos stebėseną – stebėti, kaip vaikas kalba, juda, žaidžia, reaguoja į aplinką. Bet kokie vėlavimai (pvz., kalbos, dėmesio, koordinacijos) gali būti pirmieji ženklai, kad reikalinga pagalba.

Skatinti pozityvią mokymosi aplinką namuose – vaiko smalsumas, noras mokytis ir pasitikėjimas savo gebėjimais stiprėja, kai jis jaučiasi saugus, priimtas ir palaikomas.

Skaityti, žaisti ir kalbėtis su vaiku nuo pat mažens – tai lavina kalbą, mąstymą, atmintį ir gebėjimą mokytis struktūruotai.

Laiku reaguoti į pirmuosius sunkumus – jei vaikui sunku suprasti raides, skaičius ar instrukcijas, nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“. Ankstyvas įsikišimas padeda išvengti didesnių atotrūkių vėliau.

Tikrinti regą ir klausą – net nežymūs sensoriniai sutrikimai gali trukdyti mokytis, todėl svarbu užtikrinti, kad vaikas aiškiai matytų ir girdėtų.

Vengti per didelio spaudimo ar lyginimo su kitais – kiekvienas vaikas mokosi skirtingu tempu, todėl svarbu nekelti nerealių lūkesčių ir skatinti pagal asmeninius pasiekimus.

Stiprinti socialinius ir emocinius įgūdžius – vaikai, kurie moka išreikšti emocijas, bendrauti ir prašyti pagalbos, lengviau susidoroja su iššūkiais.