Moters lytinių takų kondilomos

1. Užsikrėtimas ŽPV – virusas perduodamas daugiausia lytinių santykių metu per odos ar gleivinės mikroįtrūkimus.


2. Viruso patekimas į ląsteles – ŽPV pasiekia bazinį odos ar gleivinės sluoksnį ir pradeda daugintis epitelio ląstelėse.


3. Latentinė fazė – virusas gali ilgą laiką išlikti neaktyvus be jokių matomų požymių.


4. Viruso aktyvacija – imunitetui susilpnėjus arba susidarius palankioms sąlygoms, ŽPV suaktyvėja ir skatina epitelio ląstelių dauginimąsi.


5. Išaugų susidarymas – pažeistose vietose formuojasi gerybiniai dariniai – kondilomos, kurios gali augti pavieniui arba susitelkti į grupes.

Moters lytinių takų kondilomos atsiranda dėl žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos, kurią dažniausiai perduoda lytiniu keliu. Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai yra:

• Užsikrėtimas ŽPV – tiesioginis kontaktas su užsikrėtusio asmens oda ar gleivine lytinių santykių metu.


• Nesaugūs lytiniai santykiai – nenaudojant prezervatyvų ar turint daug lytinių partnerių.


• Silpnesnė imuninė sistema – dėl ligų, streso, nėštumo, imunosupresinių vaistų vartojimo.


• Ankstyva lytinio gyvenimo pradžia – didesnė tikimybė užsikrėsti dėl gleivinės pažeidžiamumo.


• Kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų buvimas – jos gali palengvinti viruso patekimą į organizmą.


• Ilgalaikis rūkymas – gali susilpninti vietinį imunitetą ir skatinti viruso aktyvaciją.

• Matomos odos ar gleivinės išaugos – smulkios, minkštos, kūno spalvos ar rausvos, pavienės arba susitelkusios į grupes.


• Nelygus, žiedinių kopūstų primenantis paviršius – būdingas didesnėms kondilomoms.


• Išaugų lokalizacija – gali būti ant išorinių lytinių organų, makštyje, gimdos kaklelyje, tarpvietėje ar aplink išangę.


• Padidėjęs drėgnumas ar išskyrų pokyčiai – dėl gleivinės sudirginimo.


• Dirginimo ar diskomforto pojūtis – ypač lytinių santykių metu arba dėvint aptemptus drabužius.


• Kraujavimas – retesnis požymis, pasireiškiantis kondilomai pažeidus.

Įtariant moters lytinių takų kondilomas, atliekami tyrimai padeda patvirtinti diagnozę, nustatyti viruso tipą ir įvertinti galimą ikivėžinių pokyčių riziką:

1. Ginekologinė apžiūra – vizualiai įvertinamos matomos išaugos ant lytinių organų ir gleivinių.


2. Kolposkopija – gimdos kaklelio ir makšties gleivinės ištyrimas padidinamuoju aparatu, leidžiantis aptikti smulkias ar nematomas kondilomas.


3. PGR tyrimas (ŽPV DNR testas) – nustato žmogaus papilomos viruso buvimą ir tipą, įskaitant onkogeniškumo laipsnį.


4. Citologinis tyrimas (PAP tepinėlis) – įvertinami gimdos kaklelio ląstelių pokyčiai, galintys rodyti ikivėžines ar vėžines būkles.


5. Biopsija – paimamas audinio mėginys histologiniam tyrimui, jei kondilomos atrodo įtartinos ar įtariamas piktybinis procesas.


6. Tyrimai dėl kitų LPI – chlamidijų, gonorėjos, ŽIV ir kitų infekcijų, kurios gali lydėti ŽPV infekciją.

1. Medikamentinis gydymas – vietiniai preparatai (pvz., podofilotoksinas, imikvimodas), kurie naikina kondilomų audinį arba stimuliuoja imuninį atsaką.


2. Kriochirurgija – kondilomos užšaldomos skystu azotu, dėl ko pažeistas audinys sunyksta.


3. Lazerinė terapija – kondilomos pašalinamos lazerio spinduliu, tinkama preciziškam ir mažiau kraujuojančiam gydymui.


4. Elektrokoaguliacija – išaugos sunaikinamos aukšto dažnio elektros srove.


5. Chirurginis pašalinimas – taikomas, kai kondilomos didelės arba atspari kitoms gydymo priemonėms.


6. Imuninės sistemos stiprinimas – sveika mityba, streso mažinimas, gretutinių ligų kontrolė.


7. Gretutinių LPI gydymas – jei nustatomos kitos lytiniu keliu plintančios infekcijos.

Moters lytinių takų kondilomos gali sukelti įvairių komplikacijų, jei jos nėra gydomos arba gydomos netinkamai.

Dėl nuolatinio odos ir gleivinės dirginimo gali atsirasti lėtinis uždegimas, sukeliantis diskomfortą ir padidėjusį jautrumą lytinių santykių metu.

Kai kurie žmogaus papilomos viruso tipai, ypač aukštos onkogeninės rizikos, gali lemti ikivėžinius gimdos kaklelio, makšties ar išangės gleivinės pakitimus bei padidinti gimdos kaklelio vėžio riziką.

Didelės ar išplitusios kondilomos gali sukelti mechaninį diskomfortą, apsunkinti šlapinimąsi ar gimdymo eigą.

Be to, negydoma infekcija gali lemti virusinės infekcijos plitimą partneriui ar naujagimiui gimdymo metu, sukeliant kvėpavimo takų papilomatozę.

Kai kurioms moterims kondilomos sukelia psichologinį diskomfortą, nerimą ar sumažintą pasitikėjimą savimi.

Norint išvengti moters lytinių takų kondilomų, svarbu imtis priemonių, mažinančių užsikrėtimo žmogaus papilomos virusu riziką.

Reikėtų naudoti prezervatyvus lytinių santykių metu, nes jie sumažina, bet visiškai neeliminuoja viruso perdavimo tikimybės.

Svarbu riboti lytinių partnerių skaičių ir rinktis saugius, abipusiai monogamiškus santykius.

Viena efektyviausių prevencijos priemonių yra ŽPV vakcinacija, apsauganti nuo dažniausių viruso tipų, sukeliančių kondilomas ir ikivėžinius pakitimus.

Reikėtų reguliariai lankytis pas ginekologą ir atlikti gimdos kaklelio citologinius tyrimus, kad pakitimai būtų nustatyti ankstyvoje stadijoje.

Taip pat svarbu stiprinti imuninę sistemą sveika mityba, fiziniu aktyvumu, pakankamu poilsiu ir vengti žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas, kuris silpnina vietinį imunitetą.