Nagų grybelis

1. Grybelio patekimas ant odos ar nago paviršiaus – infekcijos sukėlėjai (dermatofitai, mieliagrybiai ar pelėsiniai grybeliai) patenka ant nagų srities.


2. Įsiskverbimas į nago struktūrą – per smulkius nago plokštelės įtrūkimus, pažeistą odelę ar tarpupirščių odą grybelis prasiskverbia į keratiną.


3. Dauginimasis nago viduje – grybelis naudoja keratiną kaip maisto šaltinį, todėl pradeda sparčiai daugintis nago plokštelėje.


4. Nago pažeidimo plitimas – infekcija plinta nuo kraštų link šaknies, apimdama vis didesnę nago dalį.


5. Struktūros ir spalvos pokyčiai – nagas tampa ne vientisas, praranda skaidrumą, jo struktūra pakinta.


6. Infekcijos išplitimas – negydomas procesas gali pažeisti kelis nagus, kartais persiduoti ir aplinkinėms odos vietoms.

Nagų grybelis atsiranda dėl to, kad grybeliai patenka į nago aplinką ir ima daugintis keratine – pagrindinėje nago sudedamojoje medžiagoje. Tai įvyksta tada, kai susidaro palankios sąlygos jų augimui:

1. Infekcijos patekimas – grybeliai patenka ant odos ar nago paviršiaus iš aplinkos (pvz., baseinuose, pirtyse, sporto salėse, naudojantis bendromis avalynėmis ar higienos priemonėmis).


2. Įėjimo vartai – nedideli odos ar nago pažeidimai, įtrūkimai, nutrynimai ar atsisluoksniavusi nago plokštelė sudaro sąlygas grybeliui įsiskverbti į nagą.


3. Palanki terpė – šilta ir drėgna aplinka (prakaituojančios kojos, sandari avalynė) sudaro idealias sąlygas grybeliui daugintis.


4. Nago struktūros ypatumai – lėtas nago augimas ir jo kietumas leidžia grybeliui ilgai išlikti bei plisti viduje.


5. Imuniteto veiksniai – nusilpusi organizmo gynyba leidžia grybeliui lengviau įsitvirtinti ir daugintis.

Nagų grybelio simptomai vystosi palaipsniui ir priklauso nuo infekcijos išplitimo bei grybelio rūšies. Pagrindiniai požymiai yra šie:

• Nago spalvos pakitimas – nagas tampa gelsvas, rusvas ar balkšvas, praranda natūralų skaidrumą.


• Nago sustorėjimas – plokštelė tampa storesnė, kietesnė, sunkiau kerpama.


• Nago trapumas ir sluoksniavimasis – nagas lūžinėja, skilinėja, atsisluoksniuoja.


• Nago formos deformacija – nagas ima augti netaisyklingai, gali išlinkti ar pasidaryti nelygus.


• Nago atšokimas nuo nago guolio (onicholizė) – nagas atsiskiria nuo po juo esančios odos.


• Nemalonus kvapas – pažengus infekcijai gali atsirasti specifinis kvapas.


• Diskomfortas ar skausmas – ypač vaikštant ar spaudžiant pažeistą nagą, dažniau, kai grybelis paveikia kojų nagus.

1. Klinikinis ištyrimas – gydytojas įvertina nago spalvą, storį, formą, pažeidimo pobūdį.


2. Mikroskopinis tyrimas – iš pažeisto nago nuimamas mėginys, kuris mikroskopu tiriamas dėl grybelio elementų (hifų, sporų).


3. Kultūra (pasėlis) – nago fragmentas pasėjamas į specialią terpę, kurioje auginamas grybelis, siekiant nustatyti tikslų sukėlėją.


4. Molekuliniai tyrimai (PGR metodas) – naudojami rečiau, tačiau leidžia greitai ir tiksliai nustatyti grybelio rūšį.


5. Histologinis tyrimas – atliekamas išimtiniais atvejais, kai kiti metodai neduoda aiškių rezultatų.

Nagų grybelio gydymas priklauso nuo pažeidimo išplitimo, gylio ir paciento bendros sveikatos būklės.

1. Vietinis gydymas – naudojami gydomieji nagų lakai, tepalai ar kremai su priešgrybelinėmis medžiagomis. Jie veiksmingiausi, kai pažeista nedidelė nago dalis arba tik paviršiniai sluoksniai.


2. Sisteminiai vaistai (geriamieji priešgrybeliniai) – skiriami, kai pažeista daug nagų, grybelis įsiskverbęs giliai ar vietinis gydymas neefektyvus. Jie veikia iš vidaus ir padeda naujam nagui ataukti sveikam.


3. Kombinuotas gydymas – dažnai derinamas vietinis ir sisteminis gydymas, siekiant didesnio efektyvumo.


4. Nago šalinimas ar dalies pašalinimas – taikoma, jei grybelis labai išplitęs, nagas stipriai deformuotas ir skausmingas.


5. Lazerinė terapija – papildomas metodas, galintis padėti sunaikinti grybelį nagų struktūroje.


6. Higienos priemonės – būtina reguliariai kirpti nagus, laikytis pėdų higienos, dezinfekuoti avalynę, kojines ir taip išvengti pakartotinio užsikrėtimo.

Nagų grybelis iš pirmo žvilgsnio atrodo tik estetinė problema, tačiau negydomas jis gali sukelti rimtesnių pasekmių.

Progresuojant infekcijai vystosi nago deformacija, nagas sustorėja, išsikraipo, tampa trapus ir gali atšokti nuo guolio. Tokie nagai dažnai sukelia skausmą ar diskomfortą vaikštant, ypač avint avalynę. Infekcija gali plisti toliau ir sukelti grybelinį odos pažeidimą (tarpupirščių grybelį, pėdų grybelį).

Silpnesnio imuniteto asmenims nagų grybelis tampa vartais kitoms infekcijoms, todėl gali atsirasti bakterinės infekcijos. Dėl užsitęsusios ligos, pakitusių nagų ir jų išvaizdos dalis pacientų patiria psichologinį diskomfortą, sumažėjusią savivertę ir socialinį nerimą.

Nagų grybelio galima išvengti laikantis tinkamos higienos ir apsaugos priemonių, nes grybeliai lengvai dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Pirmiausia svarbu palaikyti pėdų ir rankų švarą bei sausumą, reguliariai keisti kojines ir vengti ilgo buvimo drėgnoje avalynėje.

Rekomenduojama dėvėti kvėpuojančią avalynę ir natūralaus pluošto kojines, kurios mažiau sulaiko drėgmę. Viešose vietose – baseinuose, pirtyse, sporto salėse – būtina avėti šlepetes ir nesinaudoti svetimomis avalynėmis ar higienos priemonėmis.

Labai svarbu tinkamai prižiūrėti nagus: kirpti juos tiesiai, nepaliekant aštrių kampų, vengti per daug glaudžių manikiūro ar pedikiūro procedūrų, kurios gali pažeisti nagą. Taip pat reikėtų dezinfekuoti avalynę, nagų priežiūros įrankius, reguliariai juos valyti. Žmonėms, turintiems polinkį į prakaitavimą ar nusilpusį imunitetą, prevencija ypač svarbi, nes infekcija jiems vystosi lengviau.