Necukrinis diabetas

1. Vazopresino sintezės ar veikimo sutrikimas – liga prasideda tuomet, kai sutrinka antidiurezinio hormono (vazopresino) gamyba pagumburyje arba jo išsiskyrimas iš hipofizės (centrinė forma), arba kai inkstų audiniai tampa nejautrūs šiam hormonui (nefrogeninė forma).


2. Sutrikusi inkstų geba sulaikyti vandenį – dėl vazopresino trūkumo arba neveiksmingumo inkstų kanalėliai negali reabsorbuoti (sugrąžinti) vandens atgal į kraują.


3. Didelis šlapimo kiekio išsiskyrimas – vanduo pasišalina iš organizmo su šlapimu labai dideliais kiekiais (poliurija), dažnai viršijant 3–10 litrų per parą ar net daugiau.


4. Skysčių netekimas – dėl nuolatinio vandens praradimo pradeda vystytis dehidratacija, ypač jei žmogus negali ar nesugeba kompensuoti netektų skysčių.


5. Padidėjęs troškulys (polidipsija) – organizmas reaguoja į skysčių trūkumą siunčiant signalą smegenims, dėl ko žmogus jaučia intensyvų troškulį ir pradeda gausiai gerti.


6. Lėtinė būklė – jei priežastis nėra išsprendžiama ar neišgydoma, necukrinis diabetas tampa nuolatiniu sutrikimu, reikalaujančiu ilgalaikės priežiūros, skysčių balanso stebėsenos ir gydymo.

1. Centrinis necukrinis diabetas – atsiranda dėl nepakankamos vazopresino gamybos arba jo sekrecijos sutrikimo. Priežastys gali būti: – Galvos traumos; – Hipofizės ar pagumburio navikai; – Po neurochirurginių operacijų; – Uždegiminės ar autoimuninės ligos (pvz., sarkoidozė) – Idiopatinis (nežinomos kilmės)


2. Nefrogeninis necukrinis diabetas – atsiranda, kai inkstų audiniai nereaguoja į normalų arba padidėjusį vazopresino kiekį. Gali būti: – Įgimtas (genetinis) – dažniausiai susijęs su mutacijomis AVPR2 arba AQP2 genuose; – Įgytas – dėl lėtinių inkstų ligų, tam tikrų vaistų (pvz., ličio), hipokalemijos ar hiperkalcemijos


3. Gestacinis necukrinis diabetas – pasireiškia nėštumo metu, kai placenta gamina fermentą, ardantį vazopresiną, dėl ko padidėja jo poreikis arba sumažėja efektyvumas.


4. Pirminė polidipsija (funkcinė forma) – ne tikra necukrinio diabeto forma, kai žmogus per daug geria skysčių dėl psichologinių ar elgesio veiksnių. Tai imituoja ligą, bet pagrindinis mechanizmas nėra hormoninis.

Šie mechanizmai lemia vandens reabsorbcijos sutrikimą inkstuose ir didžiulį šlapimo kiekio padidėjimą, todėl būtina nustatyti tikslią priežastį, kad būtų galima skirti tinkamą gydymą.

• Gausus šlapinimasis (poliurija) – net 3–10 l ar daugiau per parą


• Nuolatinis intensyvus troškulys (polidipsija)


• Naktinis šlapinimasis (nikturija)


• Sausa burna


• Dehidratacijos požymiai (nuovargis, galvos svaigimas)


• Svorio kritimas (ypač vaikams)


• Dirglumas ar silpnumas


• Koncentruotas noras gerti šaltą vandenį


• Vaikams – enurezė (naktinis šlapinimasis į lovą)

1. Paros šlapimo kiekio matavimas – Vertinama, ar šlapimo išskiriama daugiau nei 3 litrai per parą; didelis kiekis praskiesto šlapimo yra pagrindinis požymis.


2. Šlapimo osmoliariškumas – Parodo šlapimo koncentraciją. Esant necukriniam diabetui, šlapimas būna labai praskiestas, t. y. žemas osmoliariškumas.


3. Kraujo osmoliariškumas ir natrio kiekis – Nustatomas organizmo skysčių balansas. Esant dehidratacijai, kraujo osmoliariškumas ir natrio kiekis būna padidėję.


4. Troškulio (sausros) mėginys (vandens deprivacijos testas) – Vertinama organizmo reakcija į skysčių ribojimą ir stebima, ar šlapimas susikoncentruoja. Šis testas padeda atskirti centrinę ir nefrogeninę formą.


5. Desmopresino mėginys – Skiriamas sintetinis vazopresinas (desmopresinas). Jei šlapimas pradeda koncentruotis – tai centrinė forma, jei ne – nefrogeninė.


6. Galvos magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – Atliekama esant įtariam centrinio tipo necukriniam diabetui, siekiant įvertinti hipofizės ar pagumburio pokyčius.


7. Genetiniai tyrimai – Taikomi įtariant įgimtą nefrogeninį necukrinį diabetą, ypač vaikams ar šeiminiais atvejais.

1. Desmopresino vartojimas. Tai sintetinis antidiurezinis hormonas, skiriamas pacientams, sergantiems centrine necukrinio diabeto forma. Jis veikia tiesiogiai inkstų kanalėlius, sulaikydamas vandenį organizme ir taip sumažindamas šlapimo kiekį bei troškulį. Vaistas vartojamas per burną, nosies purškalu arba injekcijomis, priklausomai nuo poreikio ir individualios tolerancijos.


2. Skysčių balanso palaikymas. Sergantieji turi gerti tiek vandens, kiek jo netenkama su šlapimu, kad išvengtų dehidratacijos. Esant dideliam šlapimo kiekiui, būtina sekti kūno svorį, elektrolitus ir koreguoti skysčių kiekį pagal poreikį.


3. Dietos koregavimas. Nefrogeninei formai dažnai taikoma mažo druskos ir baltymų kiekio dieta. Tokia mityba sumažina inkstams tenkantį krūvį ir šlapimo kiekį, nes mažėja ištirpusių medžiagų, kurias reikia pašalinti su skysčiais.


4. Vaistų terapija nefrogeninės formos atvejais. Kai inkstai nejautrūs vazopresinui, gali būti skiriami tiazidiniai diuretikai, kurie netikėtai sumažina šlapimo išsiskyrimą, arba nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, slopinantys prostaglandinų poveikį, kuris silpnina vazopresino veikimą.


5. Pirminės ligos gydymas. Jei necukrinį diabetą sukėlė galvos trauma, auglys ar kita identifikuojama priežastis, taikomas tikslinis gydymas – chirurgija, vaistai ar kitos intervencijos, siekiant pašalinti pagrindinę problemą.


6. Gestacinės formos valdymas. Nėštumo metu atsiradęs necukrinis diabetas dažniausiai gydomas desmopresinu, nes jis yra saugus ir veiksmingas tiek mamai, tiek vaisiui. Būtina reguliari gydytojo priežiūra, skysčių ir elektrolitų sekimas viso nėštumo metu.

Pirmiausia vystosi lėtinė dehidratacija, nes organizmas praranda daug vandens per gausų šlapinimąsi. Dėl to atsiranda burnos džiūvimas, nuovargis, galvos svaigimas, raumenų spazmai.

Ilgainiui gali pasireikšti elektrolitų disbalansas, ypač padidėjęs natrio kiekis kraujyje (hipernatremija), kuris kelia pavojų smegenų ląstelėms ir gali sukelti sumišimą, mieguistumą ar net sąmonės sutrikimus.

Vaikams, sergantiems necukriniu diabetu, gali sutrikti augimas ir vystymasis, o dažnas šlapinimasis naktimis sukelia miego sutrikimus, enurezę (šlapinimąsi į lovą) ir emocinį diskomfortą.

Jei pacientas negali laisvai pasiekti vandens arba yra ribotas skysčių vartojimas (pvz., kūdikiams, pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims), gresia gyvybei pavojinga ūminė dehidratacija.

Negydomas necukrinis diabetas gali turėti ilgalaikį poveikį inkstams, sukelti lėtinį skysčių netekimą, sumažėjusį kraujospūdį ir bendrą organizmo silpnėjimą.

Necukrinio diabeto išvengti dažniausiai neįmanoma, nes daugeliu atvejų jis atsiranda dėl genetinių veiksnių, galvos traumų ar kitų nekontroliuojamų priežasčių. Tačiau galima imtis tam tikrų prevencinių priemonių, siekiant sumažinti riziką ar užkirsti kelią komplikacijoms.

Pirmiausia svarbu saugoti galvą nuo traumų, ypač sportuojant ar dirbant rizikingą darbą – dėvėti šalmus, laikytis saugumo reikalavimų. Tokiu būdu galima išvengti centrinio necukrinio diabeto, kuris gali atsirasti po smegenų sužalojimo.

Antra, būtina laiku gydyti inkstų ligas ir vengti vaistų, kurie gali pakenkti inkstų jautrumui vazopresinui (pvz., ilgalaikio ličio vartojimo), kad sumažėtų nefrogeninio tipo rizika.

Nėščioms moterims svarbu aktyviai stebėti skysčių balansą, ypač jei atsiranda neįprastas troškulys ar šlapinimasis – tai gali padėti anksčiau nustatyti gestacinį necukrinį diabetą.

Be to, būtina kreiptis į gydytoją pastebėjus nepaaiškinamą gausų šlapinimąsi, stiprų troškulį ar dehidratacijos požymius. Ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas padeda išvengti komplikacijų ir užtikrina geresnę gyvenimo kokybę.