Neurozė

1. Ilgalaikis stresas ar psichologinė įtampa – žmogus susiduria su aplinkybėmis, kurios viršija jo psichologinius prisitaikymo gebėjimus.


2. Vidinių konfliktų formavimasis – atsiranda prieštaravimas tarp asmens poreikių, norų ir realių galimybių ar socialinių reikalavimų.


3. Psichinės įtampos kaupimasis – neišspręsti konfliktai ir nuolatinė įtampa ima kauptis, žmogus neberanda tinkamų emocinės iškrovos būdų.


4. Gynybinių mechanizmų aktyvacija – pasąmonėje suaktyvėja psichologinės gynybos formos (pvz., išstūmimas, racionalizacija), kurios trumpam palengvina būseną, bet problemos neišsprendžia.


5. Psichologinės pusiausvyros sutrikimas – susidaro ilgalaikis disbalansas tarp psichinių poreikių ir realybės, išryškėja neurozei būdingi bruožai.


6. Lėtinė eiga – jei įtampa išlieka, neurozė tampa nuolatine būkle, kuri trikdo žmogaus kasdienį gyvenimą ir adaptaciją.

Neurozė atsiranda dėl vidinių psichologinių mechanizmų ir išorinių veiksnių sąveikos, kai žmogaus prisitaikymo galimybės tampa nepakankamos. Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai:

• Ilgalaikis stresas – nuolatinė įtampa darbe, šeimoje ar kitose gyvenimo srityse išsekina psichologinius resursus.


• Neišspręsti vidiniai konfliktai – prieštaravimai tarp norų, vertybių, emocinių poreikių ir realybės galimybių.


• Asmenybės ypatumai – didesnis jautrumas, polinkis į perfekcionizmą, žema savivertė ar nesaugus prisirišimo tipas.


• Vaikystės patirtys – traumos, emocinio saugumo stoka, griežtas auklėjimas ar nuolatinė kritika gali padidinti neurozės riziką.


• Socialiniai veiksniai – tarpasmeniniai konfliktai, vienišumas, socialinė atskirtis ar nesaugios gyvenimo sąlygos.


• Biologiniai veiksniai – smegenų neurocheminių procesų disbalansas (pvz., serotonino ar dopamino veiklos sutrikimai).

• Emociniai simptomai – nuolatinis nerimas, įtampa, dirglumas, nuotaikų svyravimai, nuolatinio nepasitenkinimo ar beviltiškumo jausmas.


• Kognityviniai simptomai – dėmesio koncentracijos sunkumai, įkyrios mintys, nuolatinis galvojimas apie problemas, pesimistinis mąstymas.


• Elgesio simptomai – vengimas tam tikrų situacijų, užsidarymas savyje, polinkis į priklausomybes, perdėtas atsargumas ar ritualiniai veiksmai.


• Fiziniai (somatiniai) simptomai – galvos skausmai, širdies plakimo jutimas, prakaitavimas, miego sutrikimai, virškinimo problemos, raumenų įtampa.


• Socialiniai simptomai – sunkumai bendraujant, konfliktai šeimoje ar darbe, sumažėjusi darbingumo ir socialinė veikla.

Įtariant neurozę, svarbiausia yra klinikinė psichiatro ar psichologo apžiūra, tačiau dažnai atliekami ir papildomi tyrimai, siekiant atmesti kitas ligas:

1. Išsami klinikinė apklausa ir pokalbis – vertinami paciento emociniai, kognityviniai ir elgesio simptomai, jų trukmė bei poveikis kasdieniam gyvenimui.


2. Psichologiniai testai ir klausimynai – pvz., nerimo, depresijos, streso vertinimo skalės, padedančios objektyviau įvertinti būklę.


3. Psichiatro įvertinimas – atliekamas diferencinei diagnostikai, siekiant atskirti neurozę nuo kitų psichikos sutrikimų (pvz., depresijos, psichozių).


4. Bendrieji laboratoriniai tyrimai – kraujo tyrimas, skydliaukės hormonai, gliukozė, elektrolitai, vitaminų (pvz., B12) kiekis – padeda atmesti fizines ligas, kurios gali imituoti panašius simptomus.


5. Instrumentiniai tyrimai – jei yra įtarimų dėl neurologinių priežasčių, gali būti atliekamas galvos MRT, EEG ar kiti neurologiniai tyrimai.

1. Psichoterapija – pagrindinis gydymo metodas. Dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija, psichodinaminė ar palaikomoji psichoterapija, padedanti suvokti vidinius konfliktus ir išmokti valdyti stresą.


2. Medikamentinis gydymas – prireikus skiriami antidepresantai, anksiolitikai ar kiti vaistai simptomams mažinti, ypač kai neurozė lydi stiprus nerimas ar miego sutrikimai.


3. Gyvensenos korekcija – reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas, sveika mityba, atsipalaidavimo pratimai (meditacija, kvėpavimo technikos) padeda palaikyti psichologinę pusiausvyrą.


4. Psichologinė edukacija ir palaikymas – pacientui suteikiama informacija apie būklę, mokoma streso valdymo, savikontrolės metodų, svarbus artimųjų palaikymas.


5. Kompleksinė priežiūra – prireikus bendradarbiaujama su šeimos gydytoju, neurologu ar kitais specialistais, siekiant atmesti ar gydyti gretutines ligas.

Neurozė, nors tiesiogiai nepaveikia realybės suvokimo, užsitęsusi ir negydoma gali sukelti įvairių komplikacijų. Dažniausiai pasireiškia lėtinis nerimas ir miego sutrikimai, kurie ilgainiui silpnina organizmą.

Dėl nuolatinės psichologinės įtampos vystosi depresija arba kiti emociniai sutrikimai. Ilgalaikė neurozė taip pat lemia psichosomatinius negalavimus – galvos skausmus, virškinimo, širdies-kraujagyslių sistemos ar kvėpavimo problemas.

Nepajėgdamas susidoroti su įtampa, žmogus gali imtis žalingų įpročių, todėl išsivysto priklausomybės nuo alkoholio, nikotino ar vaistų. Be to, neurozė pablogina socialinį funkcionavimą – atsiranda darbingumo sumažėjimas, santykių problemos, socialinė izoliacija.

• Streso valdymas – reguliariai taikyti atsipalaidavimo technikas (kvėpavimo pratimus, meditaciją, jogą).


• Sveika gyvensena – užtikrinti pakankamą miegą, subalansuotą mitybą ir reguliarų fizinį aktyvumą.


• Tinkama darbo ir poilsio pusiausvyra – vengti pervargimo, planuoti laiką taip, kad liktų erdvės poilsiui ir mėgstamai veiklai.


• Psichologinis palaikymas – palaikyti artimus ryšius su šeima, draugais, nes dalijimasis išgyvenimais mažina įtampą.


• Žalingų įpročių vengimas – riboti alkoholio, kofeino vartojimą, nerūkyti.


• Pozityvių įgūdžių ugdymas – mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, didinti savivertę ir pasitikėjimą savimi.


• Reguliari psichikos sveikatos priežiūra – esant emociniams sunkumams, laiku kreiptis į psichologą ar psichiatrą, nelaukiant, kol problema taps lėtine.