Odos niežėjimas

Odos niežėjimo atsiradimo eiga prasideda, kai tam tikri dirgikliai sužadina odos nervų galūnes – vadinamuosius niežėjimo receptorius. Šie dirgikliai gali būti cheminiai (pvz., histaminas), fiziniai (šalčio ar karščio poveikis), biologiniai (parazitai, bakterijos) arba vidiniai (sutrikusi medžiagų apykaita, hormonų pokyčiai).

1. Dirgiklio poveikis odai – sukelia uždegiminę ar nervinę reakciją.


2. Receptorių sužadinimas – odos nervų galūnės perduoda signalą į nugaros smegenis.


3. Impulsų perdavimas į smegenis – signalas pasiekia smegenų sritis, atsakingas už sensorinius pojūčius.


4. Niežėjimo pojūtis – žmogus sąmoningai pajunta norą kasytis.


5. Kasymasis – laikinai sumažina niežėjimą, tačiau dažnas kasymas gali pažeisti odą ir dar labiau sustiprinti pojūtį, sukelti uždegimą ar antrinę infekciją.

Šis procesas dažnai tampa užburtu ratu: kuo labiau kasomasi, tuo labiau dirginama oda ir stiprėja niežėjimas.

• Alerginės reakcijos – organizmo reakcija į alergenus (pvz., maistą, vaistus, augalus, gyvūnus, chemines medžiagas).


• Odos ligos – tokios kaip egzema, psoriazė, dilgėlinė, niežai, grybelinės infekcijos.


• Sausa oda (kserozė) – ypač žiemą ar senstant, kai sutrinka natūrali odos drėgmė.


• Vidaus organų ligos – kepenų, inkstų, skydliaukės sutrikimai, cukrinis diabetas, kraujo ligos.


• Nėštumas ar hormoniniai pokyčiai – gali sukelti niežėjimą, ypač pilvo srityje.


• Stresas ir emocinė įtampa – psichogeninis niežėjimas, kai nėra aiškios fizinės priežasties.


• Vabzdžių įkandimai ar parazitai – erkės, utėlės, blusos ir kt.


• Tam tikri vaistai – niežėjimas kaip šalutinis poveikis.

1. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – įvertinti uždegimą, infekcijas, anemiją ar kraujo ligas.


2. Biocheminis kraujo tyrimas – tikrinama kepenų, inkstų, skydliaukės funkcija (pvz., bilirubinas, kreatininas, TSH).


3. Alergologiniai tyrimai – odos dūrio mėginiai arba kraujo tyrimas (IgE) nustatyti galimus alergenus.


4. Gliukozės kiekis kraujyje – atmesti cukrinį diabetą.


5. Skydliaukės hormonai (TSH, FT4) – jei įtariami hormoniniai sutrikimai.


6. Odos nuograndų mikroskopija – jei įtariama grybelinė infekcija ar parazitinė liga (pvz., niežai).


7. Odos biopsija – jei įtariama autoimuninė ar onkologinė odos liga.


8. Šlapimo tyrimas – gali padėti nustatyti inkstų veiklos sutrikimus ar sistemines ligas.

Odos niežėjimo gydymas priklauso nuo jo priežasties, todėl svarbiausia – nustatyti, kas jį sukelia. Gydymo priemonės gali būti šios:

1. Drėkinamieji kremai ir tepalai – padeda atkurti odos barjerą, ypač jei niežėjimą sukelia sausa oda.


2. Antihistamininiai vaistai – slopina alergines reakcijas ir mažina niežėjimą, ypač esant dilgėlinei ar kitoms alergijoms.


3. Kortikosteroidiniai tepalai – skiriami esant uždegiminiams odos pažeidimams (pvz., egzemai, dermatitui).


4. Priežasties gydymas – jei niežėjimas susijęs su vidaus ligomis (pvz., kepenų ar inkstų ligomis), gydoma pagrindinė liga.


5. Antiparazitiniai vaistai – jei niežėjimo priežastis yra niežai ar kiti parazitai.


6. Raminamieji ar psichotropiniai vaistai – kai niežėjimas susijęs su stresu ar psichologiniais veiksniais.


7. Vengimas dirgiklių – vengti sintetinių audinių, stiprių kvapų, karšto vandens ar kitų veiksnių, galinčių pabloginti būklę.


8. Speciali higiena ir odos priežiūra – švelnūs prausikliai, šilto (ne karšto) vandens naudojimas, tinkama odos priežiūros rutina.

Esant nuolatiniam ar neaiškios kilmės niežėjimui, svarbu kreiptis į gydytoją dermatologą, kad būtų parinktas tinkamas gydymas.

Odos niežėjimas, ypač jei yra stiprus ar ilgalaikis, gali sukelti įvairių komplikacijų. Dažniausia – odos pažeidimas nuo kasymo, kuris gali suardyti apsauginį odos sluoksnį ir sudaryti sąlygas infekcijai patekti.

Dėl nuolatinio dirginimo gali išsivystyti antrinės bakterinės infekcijos, tokios kaip impetiga ar folikulitas. Infekcija gali sukelti paraudimą, patinimą, pūlinius ar net plisti giliau į audinius.

Ilgainiui atsiranda odos sustorėjimas ir sukietėjimas (lichenifikacija) – tai lėtinio kasymo pasekmė, kai oda tampa šiurkšti, pleiskanojanti ir patamsėjusi.

Niežėjimas taip pat gali lemti miego sutrikimus, ypač jei simptomai paūmėja naktį. Tai mažina gyvenimo kokybę, darbingumą ir stiprina bendrą nuovargį.

Galiausiai, dėl nuolatinio diskomforto ir kosmetinių odos pokyčių gali kilti psichologinių problemų, tokių kaip stresas, nerimas ar net depresija, ypač jei niežėjimas tampa lėtinis ar sunkiai gydomas.

Odos niežėjimo galima išvengti taikant kasdienes priežiūros ir sveikos gyvensenos priemones. Pirmiausia svarbu palaikyti odos drėgmę, reguliariai naudojant drėkinamuosius kremus ar tepalus, ypač po prausimosi.

Reikėtų vengti odą dirginančių veiksnių, tokių kaip karštas vanduo, šiurkštūs rankšluosčiai, kvapnūs muilai ar sintetiniai audiniai.

Geriau rinktis švelnius, bekvapius prausiklius ir natūralių medžiagų rūbus.

Svarbi ir subalansuota mityba bei pakankamas skysčių vartojimas, kad būtų palaikoma normali odos būklė iš vidaus.

Streso valdymas taip pat svarbus, nes įtampa gali paskatinti ar sustiprinti niežėjimą, ypač jei jis susijęs su psichologiniais veiksniais.

Norint išvengti niežėjimo, būtina laiku gydyti lėtines odos ar vidaus ligas, kurios gali sukelti šį simptomą.

Taip pat naudinga saugoti odą nuo vabzdžių įkandimų, per didelio saulės poveikio ir kontaktų su galimais alergenais.

Galiausiai, būtina laikytis asmens higienos, reguliariai keisti drabužius ir patalynę, ypač jei padidėja prakaitavimas ar oda tampa jautresnė.