Piktybinės limfomos

1. Ląstelės pažeidimas – limfocituose įvyksta genetiniai pokyčiai, keičiantys jų normalią veiklą.


2. Nekontroliuojamas dauginimasis – pažeisti limfocitai pradeda nekontroliuojamai daugintis, nepaklusdami įprastiems augimo reguliacijos mechanizmams.


3. Limfmazgių pažeidimas – pakitusios ląstelės kaupiasi limfmazgiuose, sukeldamos jų padidėjimą.


4. Plitimas į kitus organus – progresuojant ligai, limfomos ląstelės gali išplisti į blužnį, kaulų čiulpus, kepenis ar kitus organus.


5. Sisteminės ligos stadija – pažeidžiama visa limfinė sistema ir gali būti paveiktos įvairios organizmo funkcijos.

Piktybinės limfomos atsiranda dėl įvairių veiksnių, kurie lemia limfocitų genetinius pakitimus ir jų nekontroliuojamą dauginimąsi:

• Genetiniai pokyčiai – chromosomų translokacijos ar mutacijos lemia baltymų, reguliuojančių ląstelės augimą ir dalijimąsi, sutrikimus.


• Imuninės sistemos sutrikimai – įgimtas ar įgytas imuniteto nusilpimas (pvz., po organų transplantacijos, ŽIV infekcijos) padidina riziką.


• Virusinės infekcijos – kai kurie virusai (pvz., Epstein–Barr virusas, žmogaus T limfotropinis virusas) susiję su tam tikromis limfomų formomis.


• Aplinkos veiksniai – ilgalaikis kontaktas su radiacija, pesticidais ar kitomis kancerogeninėmis medžiagomis gali paskatinti ligos atsiradimą.


• Lėtinis uždegimas – nuolatinis imuninės sistemos aktyvumas tam tikrais atvejais prisideda prie ląstelių transformacijos.

• Padidėję limfmazgiai – neskausmingi, dažniausiai kaklo, pažastų ar kirkšnių srityje.


• Bendras silpnumas ir nuovargis – atsiranda dėl ligos poveikio organizmui.


• Karščiavimas – dažnai be aiškios priežasties.


• Naktinis prakaitavimas – gausus, trikdantis miegą.


• Svorio kritimas – neplanuotas, per trumpą laiką.


• Niežulys – gali būti išplitęs po visą kūną.


• Padidėjusi blužnis ar kepenys – juntamas pilnumo jausmas, diskomfortas pilvo srityje.

Įtariant piktybines limfomas, atliekami kelių tipų tyrimai, leidžiantys nustatyti diagnozę ir įvertinti ligos išplitimą:

1. Klinikinė apžiūra – įvertinami padidėję limfmazgiai, blužnis, kepenys, bendros būklės pokyčiai.


2. Kraujo tyrimai – bendras kraujo tyrimas, biocheminiai rodikliai (laktatdehidrogenazė – LDH, kepenų, inkstų funkcija), kurie padeda įvertinti organizmo būklę ir galimą naviko aktyvumą.


3. Limfmazgio biopsija – pagrindinis diagnostikos metodas, nes tik histologinis ir imunohistocheminis tyrimas leidžia patvirtinti limfomos tipą.


4. Kaulų čiulpų tyrimas – atliekama aspiracija ar biopsija nustatyti, ar liga išplitusi į kaulų čiulpus.


5. Vaizdiniai tyrimai – kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba pozitronų emisijos tomografija (PET) ligos išplitimui įvertinti.


6. Molekuliniai ir citogenetiniai tyrimai – atliekami kai kuriais atvejais nustatant specifinius genetinius pokyčius, turinčius reikšmės diagnozei ir gydymui.

Piktybinių limfomų gydymas priklauso nuo limfomos tipo, stadijos, paciento amžiaus ir bendros būklės, bet taikomi keli pagrindiniai metodai:

1. Chemoterapija – dažniausiai naudojamas gydymo būdas, kurio metu skiriami kelių vaistų deriniai (pvz., CHOP schema ne Hodžkino limfomoms, ABVD schema Hodžkino limfomai).


2. Imunoterapija – taikomi monokloniniai antikūnai (pvz., rituksimabas), kurie veikia specifines navikinių ląstelių struktūras.


3. Spindulinė terapija – naudojama tam tikrose lokalizuotose stadijose arba kartu su chemoterapija.


4. Tikslinė terapija – naujesni vaistai, veikiantys konkrečius genetinius ar molekulinius naviko mechanizmus.


5. Kraujo kamieninių ląstelių transplantacija – gali būti taikoma atspariais ar pasikartojančiais atvejais, naudojant paciento ar donoro kamienines ląsteles.


6. Palaikomasis gydymas – infekcijų kontrolė, kraujo komponentų transfuzijos, skausmo ir kitų simptomų malšinimas.

Piktybinės limfomos gali sukelti įvairias komplikacijas, susijusias tiek su pačia liga, tiek su gydymu:

• Imuninės sistemos nusilpimas – dėl navikinių ląstelių poveikio ir chemoterapijos sumažėja organizmo atsparumas infekcijoms.


• Infekcijos – dažnos bakterinės, virusinės ar grybelinės infekcijos, kartais sunkios ar gyvybei pavojingos.


• Kraujodaros sutrikimai – dėl kaulų čiulpų pažeidimo vystosi anemija, leukopenija, trombocitopenija.


• Vidaus organų pažeidimas – padidėjusi blužnis ar kepenys gali sutrikdyti jų veiklą, navikas gali spausti aplinkinius organus.


• Naviko irimo sindromas – greitai žūstant daugeliui navikinių ląstelių, į kraują patenka medžiagos, galinčios pakenkti inkstams ir kitoms sistemoms.


• Gydymo komplikacijos – chemoterapija ir spindulinė terapija gali sukelti plaukų slinkimą, pykinimą, nevaisingumą, ilgainiui – antrinius navikus.


• Psichologinės pasekmės – depresija, nerimas, socialinė izoliacija dėl lėtinės ligos ir gydymo poveikio.

Piktybinių limfomų visiškai išvengti neįmanoma, nes dalis jų atsiranda dėl genetinių pokyčių, tačiau yra priemonių, galinčių sumažinti riziką:

• Infekcijų kontrolė – vengti infekcijų, susijusių su limfomomis (pvz., Epstein–Barr viruso, ŽIV), saugūs lytiniai santykiai, tinkama higiena.


• Imuniteto stiprinimas – subalansuota mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, streso valdymas.


• Toksinių medžiagų poveikio ribojimas – mažinti kontaktą su pesticidais, tirpikliais, radiacija ir kitomis kancerogeninėmis medžiagomis.


• Lėtinių ligų kontrolė – gydyti autoimunines ligas, palaikyti gerą imuninės sistemos pusiausvyrą.


• Reguliari sveikatos priežiūra – profilaktiniai tyrimai ir laiku kreiptis į gydytoją pastebėjus padidėjusius limfmazgius ar kitus nerimą keliančius pokyčius.