Placentos pirmeiga

1. Ankstyvas prisitvirtinimas – nėštumo pradžioje placenta gali būti žemai gimdoje; tai dažna ir dažnai laikina būklė, nes placenta gali pakilti augant gimdai.


2. Nepakilusi placenta – jei placenta išlieka apatinėje gimdos dalyje ir dengia gimdos kaklelį (dalinai arba visiškai), formuojasi placentos pirmeiga.


3. Anatominis patvirtinimas – apie 20–24 nėštumo savaitę ultragarsinis tyrimas parodo placentos padėtį; jei ji vis dar žemai, atliekami papildomi tyrimai vėliau.


4.  Stabilizavimasis trečiąjį trimestrą – kai kuriais atvejais placenta gali pakilti iki trečiojo trimestro, bet jei ji lieka žemai iki nėštumo pabaigos, diagnozuojama placentos pirmeiga.

Placentos pirmeiga atsiranda dėl to, kad placenta prisitvirtina prie žemesnės gimdos dalies – arčiau ar ties gimdos kakleliu, o ne viršutinėje jos dalyje, kaip įprasta. Nors tiksli šios būklės priežastis dažnai nėra žinoma, mokslininkai ir gydytojai išskiria keletą veiksnių, kurie padidina jos atsiradimo riziką:

• Ankstesni Cezario pjūviai ar kitos gimdos operacijos – randai gimdoje gali sutrikdyti įprastą placentos prisitvirtinimą.


• Ankstesnė placentos pirmeiga – moterims, kurioms ši būklė jau buvo, padidėja rizika pasikartoti.


• Daugiavaisis nėštumas – kai gimdoje vystosi daugiau nei vienas vaisius, placenta gali užimti daugiau vietos ir prisitvirtinti žemiau.


• Didelis placentos dydis – didesnė placenta gali apimti didesnį gimdos plotą, įskaitant ir apatinę jos dalį.


• Vyresnis motinos amžius – moterims virš 35 metų ši komplikacija pasitaiko dažniau.


• Rūkymas ar narkotikų vartojimas nėštumo metu – gali sutrikdyti normalų placentos vystymąsi ir prisitvirtinimą.


• Dažni nėštumai ar daug gimdymų praeityje – daugkartinis gimdymas didina placentos prisitvirtinimo sutrikimų riziką.

Svarbu pabrėžti, kad placentos pirmeiga gali išsivystyti ir be aiškių rizikos veiksnių, todėl reguliari nėščiųjų stebėsena yra itin svarbi.

Placentos pirmeigos požymiai dažniausiai pasireiškia antrąjame arba trečiajame nėštumo trimestre. Būdingiausi simptomai yra šie:

• Neskausmingas kraujavimas iš makšties – tai pagrindinis ir dažniausiai pasireiškiantis požymis; kraujas dažnai ryškiai raudonas, o kraujavimas gali kartotis.


• Kraujavimas po lytinių santykių – dėl mechaninio poveikio placenta gali pradėti kraujuoti.


• Kraujavimas be akivaizdžios priežasties – dažnai pasireiškia staiga, be jokių kitų lydinčių simptomų.


• Nenormalus vaisiaus judėjimas ar padėtis – kartais dėl placentos padėties vaisius gali būti netaisyklingai įsitaisęs gimdoje (pvz., sėdmenine pirmeiga).


• Gimdos jautrumas ar tempimas be sąrėmių – nors rečiau, kai kurios moterys gali jausti diskomfortą ar spaudimą apatinėje pilvo dalyje.

1. Ultragarsinis tyrimas (echoskopija) – pagrindinis ir tiksliausias metodas placentos padėčiai nustatyti; pirmiausia atliekamas pilvo ultragarsas, o esant neaiškiems rezultatams – makštinis ultragarsas, kuris leidžia tiksliai įvertinti, ar placenta dengia gimdos kaklelį.


2. Klinikinis įvertinimas – gydytojas apžiūros metu vertina gimdos jautrumą, kraujavimo pobūdį, vaisiaus padėtį ir bendrą nėščiosios būklę.


3. Kraujo tyrimai – atliekamas bendras kraujo tyrimas hemoglobino lygiui įvertinti, nustatoma kraujo grupė ir rezus faktorius bei kraujo krešėjimo rodikliai, jei gresia didesnis kraujo netekimas.


4. Vaisiaus būklės vertinimas – taikoma kardiotokografija (CTG) vaisiaus širdies ritmui ir gerovei įvertinti, ypač jei kraujavimas yra pasikartojantis ar gausus.

Gydymas priklauso nuo placentos padėties, kraujavimo stiprumo, nėštumo trukmės ir vaisiaus būklės – jei situacija stabili, taikoma stebėsena; jei gresia komplikacijos – aktyvus gydymas.

1. Jei nėra kraujavimo ir placenta tik šiek tiek dengia gimdos kaklelį – rekomenduojamas fizinio aktyvumo ribojimas, lytinių santykių vengimas, reguliarūs ultragarsiniai tyrimai, ambulatorinė stebėsena.


2. Jei pasireiškia kraujavimas arba nėštumas artėja prie pabaigos – dažnai reikalinga hospitalizacija, taikomas lovos režimas, skiriami vaistai gimdos susitraukimams mažinti ir vaisiaus plaučių brandinimui (kortikosteroidai).


3. Gimdymas – jei placenta visiškai ar iš dalies dengia gimdos kaklelį, atliekamas planinis ar skubus Cezario pjūvis; natūralus gimdymas galimas tik kraštinės placentos pirmeigos atveju, jei nėra kraujavimo.


4. Esant stipriam ar gyvybei pavojingam kraujavimui – atliekamas skubus gimdymas, nepriklausomai nuo nėštumo savaitės; gali prireikti kraujo perpylimo ar intensyvios priežiūros.

Placentos pirmeiga gali sukelti įvairių komplikacijų tiek nėštumo metu, tiek gimdymo eigoje.

Pagrindinė rizika – kraujavimas, kuris dažniausiai būna neskausmingas, bet gausus ir gali pasireikšti bet kuriuo metu antroje nėštumo pusėje. Toks kraujavimas kelia pavojų moters gyvybei bei vaisiaus aprūpinimui deguonimi.

Kita dažna komplikacija – priešlaikinis gimdymas, nes stiprus kraujavimas ar gimdos dirglumas gali sukelti sąrėmius dar nepasiekus pilno nėštumo termino.

Dėl to kyla rizika per anksti gimusiam naujagimiui susidurti su kvėpavimo, termoreguliacijos ar neurologinėmis problemomis.

Esant placentos pirmeigai, dažnai reikalingas Cezario pjūvis, nes natūralus gimdymas gali būti pavojingas ar neįmanomas.

Tai didina operacinių komplikacijų tikimybę, tokių kaip infekcija, kraujo netekimas ar ilgesnis gijimo laikotarpis.

Be to, dėl pakartotinių kraujavimų ar operacijų gali padidėti placentos įaugimo rizika (placenta accreta), kai placenta per stipriai įauga į gimdos sienelę.

Ši būklė yra pavojinga ir gali lemti histerektomiją (gimdos šalinimą) po gimdymo.

Galiausiai, dažni ar sunkūs kraujavimai gali lemti vaisiaus augimo sulėtėjimą, deguonies trūkumą ar net intrauterininę vaisiaus mirtį, ypač jei sutrinka placentos funkcija.

Dėl šių priežasčių placentos pirmeiga visada laikoma rizikingu nėštumo atveju, reikalaujančiu atidaus stebėjimo ir planuoto gimdymo.

Placentos pirmeigos visiškai išvengti ne visada įmanoma, nes jos atsiradimą lemia ir tokie veiksniai, kurių negalima kontroliuoti – pavyzdžiui, natūralūs gimdos audinių pokyčiai, ankstesnės operacijos ar placentos prisitvirtinimo vieta.

Tačiau yra būdų, kaip sumažinti riziką ir padidinti sveiko nėštumo tikimybę.

Svarbiausia – planuoti nėštumą ir pasirūpinti bendra sveikata dar prieš pastojant. Reguliarūs vizitai pas gydytoją leidžia anksti nustatyti rizikos veiksnius ir laiku imtis prevencinių priemonių.

Viena iš svarbių priemonių – vengti rūkymo ir narkotinių medžiagų, nes jos gali sutrikdyti placentos vystymąsi ir padidinti komplikacijų riziką.

Reikėtų riboti arba vengti daugybinių Cezario pjūvių ar nereikalingų gimdos intervencijų, nes po jų gali susiformuoti randai, kurie trukdo normaliai prisitvirtinti placentai.

Labai svarbu ir reguliariai lankytis nėštumo priežiūrai, ypač jei moteris priklauso rizikos grupei (vyresnis amžius, daug gimdymų, buvusi placentos pirmeiga). Ultragarsiniai tyrimai padeda laiku nustatyti nenormalią placentos padėtį ir suplanuoti tolesnę priežiūrą.

Galiausiai, nėščiajai rekomenduojama laikytis sveiko gyvenimo būdo – tinkamai maitintis, vengti sunkaus fizinio krūvio, streso ir laikytis gydytojo rekomendacijų viso nėštumo metu.

Nors ne visos priežastys yra kontroliuojamos, atsakingas požiūris į sveikatą ir nėštumo planavimą padeda sumažinti placentos pirmeigos tikimybę.