Priešlaikinis gimdymas

Priešlaikinio gimdymo eiga labai panaši į įprasto gimdymo eigą, tačiau ji prasideda anksčiau nei 37-ąją nėštumo savaitę. Štai kaip ji dažniausiai vyksta:

Pradžioje nėščioji gali pajusti reguliarius, stiprėjančius gimdos susitraukimus, dažnėjančius ir pasikartojančius tam tikrais intervalais. Gali pasireikšti spaudimo jausmas dubens srityje, taip pat gali pradėti tekėti vaisiaus vandenys – tai reiškia, kad plyšo vaisiaus dangalai. Progresuojant gimdymui, gimdos kaklelis pradeda trumpėti ir atsiverti, ruošdamas kelią vaisiaus išstūmimui.

Kai gimdymas įsibėgėja, moteris pereina į aktyvų gimdymo etapą, kurio metu vaisius gimsta per natūralų gimdymo taką arba, jei reikia, atliekamas cezario pjūvis. Po gimdymo naujagimis paprastai iš karto apžiūrimas gydytojų – dažnai jis perkeliamas į specialią naujagimių intensyviosios priežiūros skyrių (NIPK), kur jam teikiama reikalinga pagalba.

Eiga gali skirtis priklausomai nuo gimdymo trukmės, kūdikio būklės bei medicininių aplinkybių.

• Infekcijos – ypač šlapimo takų ar lytinių organų infekcijos bei infekcijos gimdoje gali paskatinti ankstyvą gimdymo pradžią.


• Daugiavaisis nėštumas – dvyniai, tryniai ir daugiau vaisių padidina gimdos apkrovą, todėl gimdymas gali prasidėti anksčiau.


• Gimdos ar gimdos kaklelio struktūriniai pakitimai – pvz., gimdos kaklelio nepakankamumas (kai jis per anksti pradeda atsiverti).


• Ankstesnis priešlaikinis gimdymas – moterys, kurios jau yra gimdžiusios per anksti, turi didesnę riziką tai patirti dar kartą.


• Lėtinės motinos ligos – tokios kaip padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, inkstų ligos ar autoimuninės būklės.


• Nėštumo komplikacijos – pvz., placentos atšokimas, preeklampsija ar vaisiaus augimo sulėtėjimas.


• Gyvenimo būdo veiksniai – rūkymas, narkotikų ar alkoholio vartojimas, netinkama mityba, stresas ir fizinis išsekimas.


• Trumpas laiko tarpas tarp nėštumų – jei moteris pastoja per trumpą laiką po ankstesnio gimdymo (mažiau nei 6 mėn.), rizika padidėja.


• Amžius – labai jaunos (iki 17 m.) arba vyresnės (virš 35 m.) moterys turi šiek tiek didesnę riziką.


• Nepakankama nėštumo priežiūra – nereguliarūs vizitai pas gydytoją gali lemti nepastebėtas rizikas.

Artėjančio priešlaikinio gimdymo simptomai gali pasireikšti įvairiai, tačiau svarbu juos atpažinti kuo anksčiau, kad būtų galima laiku suteikti medicininę pagalbą. Štai dažniausi požymiai, kurie gali rodyti, kad gimdymas gali prasidėti per anksti:

• Reguliarūs gimdos susitraukimai – juntami daugiau nei keturi susitraukimai per valandą, net jei jie nėra labai skausmingi.


• Spaudimo jausmas dubens ar apatinėje pilvo dalyje – gali jaustis tarsi vaisius spaustų žemyn.


• Nugaros skausmas – ypač nuolatinis ar maudžiantis apatinės nugaros dalies skausmas.


• Pakeitę arba sustiprėję makšties išskyros – gali tapti vandeningos, gleivingos, kruvinos arba rodyti vaisiaus vandenų nutekėjimą.


• Tepimas ar kraujavimas iš makšties – nors gali būti nestiprus, vis tiek svarbu į tai reaguoti.


• Vaisiaus vandenų nutekėjimas – staigus ar laipsniškas skysčio pasišalinimas iš makšties.


• Žarnyno spazmai ar viduriavimas – kartais gimdymas prasideda kartu su virškinamojo trakto pokyčiais.


• Gimdos tempimo ar maudimo pojūtis – primenantis mėnesinių skausmą.

Jeigu pastebite bent kelis iš šių simptomų iki 37-osios nėštumo savaitės, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją ar vykti į ligoninę – ankstyva pagalba gali sustabdyti gimdymo progresavimą arba pasiruošti saugiam kūdikio atėjimui.

1. Ginekologinis ištyrimas. Įvertinamas gimdos kaklelio ilgis, atsidarymas, minkštumas bei vaisiaus galvutės padėtis. Tai padeda nustatyti, ar vyksta gimdos kaklelio pokyčiai, būdingi gimdymui.


2. Gimdos kaklelio ilgio matavimas ultragarsu (transvaginalinis echoskopas). Trumpas kaklelis (mažiau nei 25 mm) gali reikšti padidėjusią priešlaikinio gimdymo riziką.


3. Kardiotokografija (KTG). Fiksuojami gimdos susitraukimai ir vaisiaus širdies plakimo dažnis. Tai leidžia įvertinti vaisiaus būklę ir gimdymo aktyvumą.


4. Fetalinio fibronektino (fFN) testas. Tai laboratorinis tyrimas iš makšties ar gimdos kaklelio išskyrų. Jei rezultatas neigiamas, tikimybė, kad gimdymas įvyks per artimiausias 1–2 savaites, yra labai maža.


5. Vaisiaus vandenų nutekėjimo nustatymas (pvz., AmniSure testas). Naudojamas, jei įtariama, kad plyšo vaisiaus dangalai. Atliekamas specialus testas iš makšties išskyrų.


6. Bendrieji kraujo ir šlapimo tyrimai. Padeda nustatyti, ar nėra infekcijos, uždegimo ar kitų sisteminių sutrikimų, kurie galėtų sukelti priešlaikinį gimdymą.


7. Ultragarsinis vaisiaus būklės vertinimas. Nustatomas vaisiaus dydis, judesiai, vandenų kiekis, placentos padėtis ir kraujotaka virkštelėje.

Šie tyrimai padeda priimti sprendimus dėl tolesnio gydymo – ar reikia stabdyti gimdymą, skirti medikamentus vaisiaus plaučių brandinimui, ar ruoštis saugiam gimdymui ligoninėje su specialia naujagimių priežiūra.

1. Medikamentinis gimdos susitraukimų slopinimas (tokolizė). Gydytojai skiria vaistus, kurie laikinai slopina gimdos susitraukimus. Tokie vaistai vadinami tokolitikais (pvz., nifedipinas, atosibanas). Jų tikslas – sulėtinti gimdymo progresavimą ir laimėti kelias dienas, per kurias galima pasiruošti vaisiaus apsaugai.


2. Vaisiaus plaučių brandinimo skatinimas. Jei kyla reali priešlaikinio gimdymo grėsmė, moteriai suleidžiami kortikosteroidai (pvz., betametazonas), kurie pagreitina vaisiaus plaučių brendimą. Tai sumažina kvėpavimo ir kitų komplikacijų riziką po gimimo.


3. Magnio sulfatas. Šis vaistas skiriamas vaisiaus nervų sistemos apsaugai, ypač jei gimdymas numatomas iki 32 nėštumo savaitės. Jis mažina smegenų pažeidimų ir cerebrinio paralyžiaus tikimybę.


4. Infekcijų gydymas. Jei priešlaikinį gimdymą sukelia infekcija, pavyzdžiui, šlapimo takų ar makšties bakterinė infekcija, taikomas gydymas antibiotikais. Infekcijų pašalinimas gali padėti sustabdyti gimdymo progresavimą.


5. Fizinio aktyvumo ribojimas ir stebėjimas ligoninėje. Nėščiajai gali būti rekomenduota ilsėtis, sumažinti fizinį krūvį arba būti hospitalizuotai. Ligoninėje atliekamas nuolatinis vaisiaus ir gimdos veiklos stebėjimas, kad būtų galima greitai reaguoti į bet kokius pokyčius.


6. Gimdos kaklelio cerklažas. Kai kuriais atvejais, kai nustatomas gimdos kaklelio nepakankamumas, nėščiajai gali būti atliktas cerklažas – tai chirurginis gimdos kaklelio susiuvimas, kuris padeda išlaikyti nėštumą ilgiau.

Kuo anksčiau gimęs naujagimis, tuo didesnė rizika, kad jo organai dar nebus visiškai subrendę ir jam reikės intensyvios medicininės priežiūros. Štai pagrindinės galimos komplikacijos:

1. Kvėpavimo sutrikimai. Neišsivystę plaučiai gali sukelti kvėpavimo distreso sindromą (KDS), dėl kurio naujagimiui gali prireikti deguonies ar dirbtinio kvėpavimo.


2. Smegenų pažeidimai. Priešlaikiniai kūdikiai yra jautresni smegenų kraujavimams ar deguonies trūkumui, o tai gali lemti ilgalaikius vystymosi sutrikimus ar cerebrinį paralyžių.


3. Širdies ir kraujagyslių problemos. Dažna komplikacija – atvira arterinė lataka (OAL), kai kraujagyslė tarp plaučių arterijos ir aortos neužsiveria po gimimo, kaip turėtų.


4. Virškinimo sistemos sutrikimai. Vienas iš pavojingiausių yra nekrotizuojantis enterokolitas – sunki žarnyno uždegimo forma, galinti pažeisti žarnyną.


5. Regos problemos. Priešlaikiniai kūdikiai gali sirgti retinopatija – akių liga, kuri gali sukelti regėjimo sutrikimus ar net aklumą.


6. Infekcijos. Dėl nesubrendusios imuninės sistemos anksti gimę kūdikiai yra labiau pažeidžiami infekcijų, kurios gali būti pavojingos gyvybei.


7. Ilgalaikiai vystymosi sutrikimai. Kai kurie priešlaikiniai kūdikiai gali vėluoti kalbos, motorikos ar socialinio vystymosi srityse, jiems gali prireikti ilgalaikės reabilitacijos ar specialios priežiūros.

Nors ne visada įmanoma visiškai išvengti priešlaikinio gimdymo, daugelis atvejų gali būti sumažinti ar atitolinti taikant prevencines priemones. Tinkama nėštumo priežiūra ir sveikas gyvenimo būdas yra pagrindiniai veiksniai, padedantys sumažinti riziką.

1. Reguliari nėštumo priežiūra. Lankymasis pas gydytoją pagal grafiką leidžia anksti pastebėti galimus rizikos veiksnius ar komplikacijas, kurios gali lemti priešlaikinį gimdymą.


2. Sveika gyvensena. Subalansuota mityba, pakankamas poilsis, fizinio aktyvumo palaikymas (jei nėra apribojimų) ir streso valdymas padeda palaikyti gerą motinos ir vaisiaus sveikatą.


3. Vengimas žalingų įpročių. Rūkymas, alkoholio vartojimas ir narkotinės medžiagos žymiai padidina priešlaikinio gimdymo riziką. Nėštumo metu jų reikia visiškai atsisakyti.


4. Infekcijų prevencija ir gydymas. Laiku gydomos šlapimo takų ar makšties infekcijos, taip pat lytiniu keliu plintančios ligos, padeda išvengti uždegimų, kurie gali paskatinti gimdymą.


5. Tarpnėštuminio laikotarpio planavimas. Rekomenduojama tarp nėštumų daryti ne trumpesnę nei 18 mėnesių pertrauką, kad organizmas spėtų atsigauti.


6. Lėtinių ligų kontrolė. Tokios būklės kaip diabetas, aukštas kraujospūdis ar skydliaukės sutrikimai turi būti prižiūrimos ir gydomos prieš pastojant ir nėštumo metu.


7. Papildoma priežiūra rizikos grupėms. Jei moteris jau yra patyrusi priešlaikinį gimdymą ar turi gimdos kaklelio nepakankamumą, gali būti taikoma papildoma profilaktika – pvz., cerklažas (gimdos kaklelio susiuvimas) ar progesterono preparatai.

Svarbiausia – bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais, laikytis jų rekomendacijų ir nedelsti pastebėjus bet kokius nerimą keliančius simptomus.