Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas

Priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo eiga priklauso nuo nėštumo trukmės, motinos ir vaisiaus būklės bei to, ar prasideda gimdymas. Procesas paprastai vyksta taip:

1. Plyšta vaisiaus dangalai, ir pradeda tekėti vaisiaus vandenys – tai gali būti staigus skysčio išsiliejimas arba lėtas, lašinantis nutekėjimas.


2. Nustačius, kad vandenys nutekėjo prieš laiką ir dar neprasidėjo reguliarios gimdos veiklos, moteris dažniausiai hospitalizuojama.


3. Gydytojai atlieka būtinus tyrimus: patvirtina, kad tai tikrai vaisiaus vandenys, įvertina gimdos kaklelį, vaisiaus būklę, infekcijos požymius ir nėštumo savaitę.


4. Jei nėštumas dar labai ankstyvas, dažniausiai siekiama kuo ilgiau išlaikyti vaisių gimdoje, skiriami antibiotikai infekcijos prevencijai, kortikosteroidai plaučių brendimui skatinti, o esant reikalui – magnio sulfatas nervų sistemos apsaugai.


5. Jei prasideda gimdymo veikla arba atsiranda infekcijos požymių, gimdymas inicijuojamas ar priimamas kuo saugiau pagal situaciją.

1. Infekcijos. Bakterinės infekcijos gimdoje, makštyje ar šlapimo takuose gali susilpninti vaisiaus dangalus ir paskatinti jų plyšimą.


2. Gimdos kaklelio nepakankamumas. Jei gimdos kaklelis pradeda trumpėti ar atsiverti per anksti, padidėja spaudimas į vaisiaus dangalus.


3. Daugiavaisis nėštumas. Esant dvyniams ar daugiau vaisių, padidėja spaudimas gimdoje, todėl didėja ir dangalų plyšimo rizika.


4. Per didelis vaisiaus vandenų kiekis (polihidramnionas). Didesnis slėgis gimdoje gali mechaniškai paveikti dangalus.


5. Ankstesni priešlaikinio vandenų nutekėjimo atvejai. Moterys, kurios tai patyrė ankstesnių nėštumų metu, turi didesnę pasikartojimo riziką.


6. Gimdos infekcijos ar uždegimai. Pavyzdžiui, chorioamnionitas (vaisiaus dangalų uždegimas) gali tiesiogiai sukelti jų plyšimą.


7. Rūkymas, narkotikų vartojimas. Tokie žalingi įpročiai susiję su padidėjusia vaisiaus dangalų pažeidimo rizika.


8. Mechaniniai veiksniai. Invazinės procedūros (pvz., amniocentezė), traumos ar stiprūs gimdos susitraukimai taip pat gali sukelti priešlaikinį dangalų plyšimą.

Svarbu žinoti, kad vaisiaus vandenų nutekėjimas gali būti tiek staigus, tiek laipsniškas, todėl reikia atkreipti dėmesį į šiuos požymius:

1. Skysčio nutekėjimas iš makšties. Dažniausiai tai pagrindinis simptomas. Skystis gali ištekėti staiga didesniu kiekiu arba lašėti nuolat, primenant šlapimo nelaikymą ar gausias išskyras.


2. Skystis yra bespalvis arba šiek tiek gelsvas, bekvapis. Kartais vaisiaus vandenys turi silpną salstelėjusį kvapą, bet jie neturėtų būti panašūs į šlapimą ar turėti nemalonaus kvapo.


3. Pastovus drėgnumo pojūtis. Jei moteris jaučia, kad apatiniuose nuolat drėgna, net jei nėra ryškaus išsiliejimo, tai gali būti požymis, kad vandenys laša.

Svarbu pabrėžti, kad vaisiaus vandenų nutekėjimas nesukelia skausmo, tačiau jį gali lydėti kiti požymiai, susiję su artėjančiu gimdymu (pvz., spaudimo pojūtis ar lengvi susitraukimai). Pastebėjus šiuos simptomus, ypač iki 37 nėštumo savaitės, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

• Ginekologinis apžiūrėjimas. Gydytojas įvertina, ar iš makšties teka skystis, apžiūri gimdos kaklelį, nustato, ar jis pradėjęs atsiverti. Taip pat vertinama, ar yra infekcijos ar uždegimo požymių.


• Nitrazino testas. Tai greitas testas, atliekamas su specialiu popieriumi, kuris keičia spalvą, jei aptinkamas vaisiaus vandens pH. Vaisius vandenys yra šarminiai, todėl testas padeda juos atskirti nuo kitų išskyrų ar šlapimo.


• Ferning testas (kristalizacijos testas). Mėginys paimamas iš makšties ir tiriamas mikroskopu. Vaisiaus vandenyse susidaro būdinga "augalėlio" (ferno) forma – tai patvirtina jų buvimą.


• Specialūs baltymų testai. Tai itin jautrūs laboratoriniai testai, kurie aptinka specifinius baltymus, esančius vaisiaus vandenyse. Jie padeda tiksliai nustatyti, ar vandenys nutekėjo.


• Ultragarsinis tyrimas. Gydytojas įvertina vaisiaus vandenų kiekį gimdoje. Jei jų sumažėję, tai netiesiogiai patvirtina nutekėjimą. Taip pat tikrinama vaisiaus būklė, judesiai, širdies plakimas, placentos padėtis.


• Infekcijos žymenų tyrimai (kraujo ir šlapimo). Atliekamas bendras kraujo tyrimas, C reaktyvinio baltymo (CRB) ar kitų uždegimo žymenų nustatymas. Tikrinamas šlapimas, kad būtų atmesta infekcija.


• Kardiotokografija (KTG). Stebimi vaisiaus širdies tonai ir galimi gimdos susitraukimai. Tai leidžia įvertinti, ar vaisius jau reaguoja į stresą ar prasideda gimdymas.

1. Hospitalizavimas ir stebėjimas. Nėščioji dažniausiai paguldoma į ligoninę, kur reguliariai stebima jos ir vaisiaus būklė: atliekami kraujo tyrimai, matuojama kūno temperatūra, stebimi vaisiaus širdies tonai ir judesiai.


2. Antibiotikų terapija. Skiriami antibiotikai infekcijos profilaktikai, nes nutrūkus vaisiaus vandenims padidėja pavojus gimdos infekcijai (chorioamnionitui).


3. Kortikosteroidai. Jei nėštumas trunka nuo 24 iki 34 savaičių, skiriami kortikosteroidai, kad paskatintų vaisiaus plaučių brendimą ir sumažintų komplikacijų po gimimo riziką.


4. Magnio sulfatas. Iki 32 nėštumo savaitės gali būti skiriamas magnio sulfatas vaisiaus smegenų apsaugai nuo galimų pažeidimų.


5. Gimdymo atidėjimas (tik kai nėra infekcijos ar kitų pavojų). Gydytojai gali laikinai nestimuliuoti gimdymo, jei vaisiaus ir motinos būklė stabili, o gimdymas neprasideda savaime. Kuo ilgiau vaisius lieka gimdoje, tuo daugiau laiko jam vystytis.


6. Gimdymo sužadinimas (jei reikia). Jei atsiranda infekcijos požymių, pakyla temperatūra, pasikeičia vaisiaus tonai ar padidėja pavojus motinai, gimdymas inicijuojamas nedelsiant, nepriklausomai nuo nėštumo trukmės.

Priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo komplikacijos gali paveikti tiek nėštumo eigą, tiek motinos ir vaisiaus sveikatą. Kuo anksčiau įvyksta dangalų plyšimas, tuo didesnė komplikacijų tikimybė. Štai dažniausiai pasitaikančios:

1. Infekcijos. Dėl atviros prieigos tarp išorės ir gimdos, padidėja infekcijų rizika, ypač chorioamnionito (vaisiaus dangalų ir placentos uždegimo) bei sepsio motinai ar naujagimiui.


2. Priešlaikinis gimdymas. Vaisiaus vandenų nutekėjimas dažnai sukelia gimdymo pradžią, o anksčiau gimęs vaisius gali patirti rimtų sveikatos problemų dėl nesubrendusių organų.


3. Plaučių nebrandumas. Jei vaisius gimsta per anksti, jo plaučiai gali būti dar nesubrendę, todėl padidėja kvėpavimo sutrikimų rizika.


4. Vaisiaus apsigimimų ar augimo sutrikimų rizika. Ilgalaikis vandenų trūkumas gali lemti deformacijas, sąnarių susitraukimus arba sutrikusį plaučių vystymąsi (ypač jei tai nutinka labai anksti – iki 24 sav.).


5. Komplikacijos dėl virkštelės. Gali atsirasti virkštelės įkritimas (kai ji iškrenta į gimdymo takus prieš vaisiaus galvą) arba suspaudimas, dėl kurio sutrinka vaisiaus aprūpinimas deguonimi.


6. Vaisiaus mirtis. Labai retais, bet rimtais atvejais, jei infekcija plinta ar nėra pakankamai vandenų vaisiui vystytis, gali įvykti persileidimas ar vaisiaus žūtis.


7. Cezario pjūvio tikimybė. Dėl vaisiaus padėties, infekcijos ar vaisiaus būklės pablogėjimo dažnai tenka atlikti cezario pjūvį.

Visos šios komplikacijos priklauso nuo nutekėjimo laiko, nėštumo savaitės, motinos ir vaisiaus būklės, taip pat nuo to, kiek laiko pavyksta saugiai išlaikyti nėštumą po vandenų nutekėjimo. Kuo ankstesnė ir kokybiškesnė medicininė priežiūra, tuo geresnė galima baigtis.

1. Reguliari nėštumo priežiūra. Lankymasis pas gydytoją pagal nustatytą grafiką leidžia laiku pastebėti galimas rizikas: infekcijas, gimdos kaklelio pokyčius ar vaisiaus vandenų kiekio pakitimus.


2. Infekcijų prevencija ir gydymas. Laiku gydomos šlapimo takų, makšties ar gimdos kaklelio infekcijos sumažina vaisiaus dangalų silpnėjimo riziką. Ypač svarbu tikrinti ir gydyti besimptomes infekcijas.


3. Žalingų įpročių atsisakymas. Rūkymas, narkotikų ar alkoholio vartojimas silpnina audinius, įskaitant vaisiaus dangalus, ir didina jų plyšimo riziką.


4. Tinkama mityba ir gyvenimo būdas. Subalansuota mityba, pakankamas poilsis, fizinio krūvio ribojimas (jei gydytojas rekomenduoja) padeda palaikyti sveiką nėštumą.


5. Gimdos kaklelio stebėjimas rizikos grupėms. Jei moteris anksčiau patyrė priešlaikinį gimdymą ar vaisiaus vandenų nutekėjimą, gali būti atliekamas reguliarus gimdos kaklelio ilgio matavimas echoskopu.


6. Progesterono terapija. Kai kurioms moterims, turinčioms padidėjusią priešlaikinio gimdymo riziką, gydytojai gali skirti progesterono preparatų, kurie padeda stiprinti gimdos kaklelį ir mažina uždegimų riziką.


7. Cerklažas (gimdos kaklelio susiuvimas). Jei nustatomas gimdos kaklelio nepakankamumas, tam tikrais atvejais gali būti taikomas chirurginis gydymas, siekiant užkirsti kelią ankstyvam dangalų plyšimui.