Psichosomatiniai pojūčiai

1. Emocinė ar psichologinė įtampa – žmogus patiria stresą, nerimą, vidinį konfliktą ar kitas stiprias emocijas.


2. Smegenų reakcija – psichologiniai veiksniai aktyvina nervų sistemą (ypač autonominę) ir hormonų veiklą.


3. Fiziologiniai pokyčiai organizme – pagreitėja širdies ritmas, keičiasi kvėpavimas, įsitempia raumenys, pakinta virškinimo ar kiti procesai.


4. Kūno signalai – šie pokyčiai pasireiškia kaip įvairūs kūno pojūčiai, nors tiesioginės organinės ligos nebūna.


5. Įsitvirtinimas – jei psichologinė įtampa užsitęsia, pojūčiai tampa nuolatiniai ir įgauna psichosomatinį pobūdį.

Psichosomatiniai pojūčiai atsiranda dėl glaudaus ryšio tarp psichikos ir kūno. Pagrindinės priežastys:

• Stresas – ilgalaikis ar intensyvus stresas suaktyvina nervų ir hormonų sistemas, kurios veikia organizmo veiklą.


• Emocijų slopinimas – neišreikštos ar užgniaužtos emocijos pasireiškia per kūną.


• Nerimas ir vidiniai konfliktai – psichologinė įtampa sustiprina fiziologines reakcijas.


• Asmenybės ypatybės – polinkis rūpintis sveikata, jautrumas ar emocinis pažeidžiamumas.


• Trauminės patirtys – išgyventi psichologiniai sukrėtimai gali pasireikšti kūno pojūčiais net po ilgo laiko.


• Ilgalaikė psichologinė įtampa – kai organizmas nuolat patiria emocinį krūvį, jis pradeda reaguoti fiziškai.

Tokiu būdu psichosomatiniai pojūčiai išryškėja kaip psichologinių procesų poveikis fiziologinėms kūno funkcijoms.

• Fiziniai simptomai be aiškios organinės priežasties – tyrimai nerodo ligos, bet žmogus jaučia stiprius kūno pojūčius.


• Simptomų ryšys su emocijomis ar stresu – jie sustiprėja patiriant įtampą, nerimą, konfliktus.


• Įvairių kūno sričių įtraukimas – pojūčiai gali pasireikšti skirtingose vietose (širdies, virškinimo, raumenų, kvėpavimo sistemoje).


• Simptomų kintamumas – pojūčiai gali keistis laike, būti epizodiniai ar nuolatiniai.


• Poveikis gyvenimo kokybei – jie trikdo kasdienę veiklą, kelia nerimą dėl sveikatos.


• Objektyvių medicininių radinių stoka – atliekant tyrimus dažnai neaptinkama pakitimų, atitinkančių patiriamus pojūčius.

Šie požymiai rodo, kad simptomus lemia psichologiniai ir emociniai veiksniai, nors jie jaučiami realiai fiziškai.

Įtariant psichosomatinius pojūčius, tyrimų tikslas yra atmesti organines ligas ir įvertinti psichikos bei emocinę būklę. Dažniausiai atliekami:

1. Išsami anamnezė ir klinikinė apžiūra – gydytojas renka informaciją apie simptomus, jų ryšį su stresu, gyvenimo būdu.


2. Laboratoriniai tyrimai – kraujo, šlapimo, kitų rodiklių analizės, kad būtų atmestos infekcijos, uždegimai ar metaboliniai sutrikimai.


3. Instrumentiniai tyrimai – priklausomai nuo simptomų (pvz., EKG širdies pojūčiams, endoskopija virškinimo sutrikimams, echoskopija).


4. Psichologinis įvertinimas – klausimynai, pokalbiai, padedantys nustatyti stresą, nerimą, depresiją.


5. Specialistų konsultacijos – kardiologo, neurologo, gastroenterologo ar kitų, jei reikia išsamiau atmesti fizines ligas.

Tik tada, kai nerandama aiškių organinių priežasčių, o simptomai glaudžiai siejasi su emocine įtampa ar psichologiniais veiksniais, diagnozuojami psichosomatiniai pojūčiai.

Psichosomatinių pojūčių gydymas yra kompleksinis, nes siekiama padėti tiek kūnui, tiek psichikai. Pagrindinės kryptys:

1. Paciento švietimas – svarbu suprasti, kad pojūčiai yra realūs, bet kyla dėl psichikos ir kūno sąveikos, o ne „įsivaizduojami“.


2. Psichoterapija – kognityvinė elgesio terapija, relaksacijos metodai, streso valdymo mokymai padeda mažinti simptomus ir gerinti emocinę būklę.


3. Vaistai – gali būti skiriami pagal situaciją (pvz., nuo nerimo, depresijos ar skausmo), bet jie dažniausiai derinami su psichologinėmis intervencijomis.


4. Fizinis aktyvumas – judėjimas, sportas, kvėpavimo pratimai padeda reguliuoti stresą ir mažina kūno įtampą.


5. Gyvensenos keitimas – reguliarus miegas, subalansuota mityba, streso mažinimas.


6. Komandinė pagalba – dažnai reikalingas šeimos gydytojo, psichoterapeuto, kartais kitų specialistų bendradarbiavimas.

Tikslas – sumažinti simptomus, pagerinti paciento savijautą ir išmokyti geriau valdyti emocinę įtampą, kuri veikia kūną.

Psichosomatiniai pojūčiai, nors tiesiogiai nesukelia organinių pažeidimų, gali lemti įvairias netiesiogines komplikacijas, jei jie išlieka ilgą laiką ir nėra tinkamai valdomi:

• Lėtiniai skausmo sindromai – užsitęsę pojūčiai gali tapti nuolatiniai ir apsunkinti kasdienį gyvenimą.


• Miego sutrikimai – nuolatinis diskomfortas ir nerimas trukdo kokybiškai pailsėti.


• Nerimo ar depresijos vystymasis – ilgalaikiai nepaaiškinami simptomai gali sustiprinti psichologinę įtampą.


• Socialinės problemos – pasireiškia darbingumo sumažėjimas, sunkumai bendraujant, pasitraukimas iš socialinio gyvenimo.


• Medicininės pasekmės – pacientas gali dažnai lankytis pas gydytojus, atlikti daug nereikalingų tyrimų ar net patirti perteklinių gydymo procedūrų.


• Gyvenimo kokybės pablogėjimas – nuolatiniai pojūčiai trukdo užsiimti įprasta veikla, mažina energiją ir motyvaciją.

Taigi, nors psichosomatiniai pojūčiai dažniausiai nepažeidžia organų tiesiogiai, jų poveikis žmogaus psichinei ir fizinei savijautai gali būti labai reikšmingas.

Psichosomatinių pojūčių visada visiškai išvengti neįmanoma, tačiau riziką galima gerokai sumažinti pasirūpinus emocine bei fizine sveikata. Pagrindinės prevencijos priemonės:

• Streso valdymas – taikyti atsipalaidavimo metodus (kvėpavimo pratimai, meditacija, joga, sąmoningumo praktikos).


• Psichologinė pagalba – prireikus kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kad būtų sprendžiamos emocinės problemos.


• Reguliarus fizinis aktyvumas – sportas ar judėjimas padeda išsklaidyti įtampą ir mažina nerimą.


• Sveika gyvensena – subalansuota mityba, pakankamas miegas, žalingų įpročių vengimas.


• Atviras emocijų reiškimas – kalbėjimasis apie jausmus, emocijų neslopinimas.


• Tinkamas darbo ir poilsio režimas – vengti pervargimo, skirti laiko atsipalaidavimui.


• Socialinė parama – palaikantys santykiai su artimaisiais ir draugais mažina psichologinės įtampos poveikį.

Šios priemonės padeda stiprinti atsparumą stresui, gerina psichinę pusiausvyrą ir mažina riziką, kad emociniai sunkumai pasireikš per kūną.