Pūslelinė

1. Pirminė infekcija – herpes simplex virusas (HSV) pirmą kartą patenka į organizmą per odą ar gleivinę.


2. Viruso dauginimasis – infekcijos vietoje virusas pradeda daugintis ir pažeidžia epitelio ląsteles.


3. Pūslelių susidarymas – odoje ar gleivinėje susiformuoja skysčiu užpildytos pūslelės.


4. Viruso „pasitraukimas“ – ūminei fazei pasibaigus, HSV nepasišalina iš organizmo, o pereina į latentę (neaktyvią) būseną.


5. Viruso išlikimas nervų ganglijuose – jis lieka sensoriniuose nervų mazguose, kur „snaudžia“ neaktyvus.


6. Reaktyvacija – veikiant tam tikriems veiksniams (stresas, peršalimas, nusilpęs imunitetas), virusas suaktyvėja ir vėl sukelia pūslelių atsiradimą toje pačioje vietoje.

• Pirminis užsikrėtimas virusu – HSV patenka į organizmą per odos ar gleivinės mikroįtrūkimus, dažniausiai artimo kontakto (bučiavimosi, lytinių santykių) metu.


• Viruso išlikimas organizme – po pirmos infekcijos virusas „pasitraukia“ į nervų ląsteles ir ten išlieka neaktyvus.


• Imuniteto susilpnėjimas – nusilpęs organizmo atsparumas sudaro sąlygas virusui suaktyvėti.


• Stresas ir emocinė įtampa – gali paskatinti viruso reaktyvaciją.


• Peršalimas, karščiavimas ar kitos infekcijos – silpnina organizmą ir išprovokuoja pūslelinės atsinaujinimą.


• Fiziniai veiksniai – ultravioletinė spinduliuotė (saulė), šaltis ar nuovargis gali sukelti ligos atkrytį.


• Hormoniniai pokyčiai – menstruacijos, nėštumas taip pat gali turėti įtakos.

Taigi pūslelinė atsiranda dėl viruso aktyvumo, kurį paskatina organizmo imuniteto sumažėjimas ar įvairūs išoriniai veiksniai.

• Dilginimas, niežėjimas ar deginimo pojūtis – pirmieji požymiai, atsirandantys dar prieš pūsleles.


• Paraudimas ir patinimas – infekcijos vietoje oda ar gleivinė parausta, tampa jautri.


• Smulkios pūslelės su skaidriu skysčiu – susitelkia grupelėmis, dažniausiai ant lūpų, nosies ar lytinių organų srityje.


• Pūslelių plyšimas – jos pratrūksta, susidaro šlapiuojančios žaizdelės.


• Šašų susidarymas – žaizdelės apsitraukia šašais, kurie pamažu užgyja.


• Pakartotiniai pažeidimai toje pačioje vietoje – būdingi ligos atkryčiai.


• Kartais – bendri simptomai (ypač pirminės infekcijos metu): karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas.

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas įvertina pūslelių išvaizdą, vietą, jų atsiradimo eigą.


2. Tepinėlio mikroskopija – iš pūslelės paimtas skystis tiriamas mikroskopu (Tzancko testas).


3. Viruso pasėlis – pūslelės turinys pasėjamas, kad būtų identifikuotas herpes virusas.


4. PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas – labai tiksliai nustato HSV genetinę medžiagą mėginyje.


5. Serologiniai tyrimai (antikūnų nustatymas) – parodo, ar žmogus turi HSV infekciją, ypač naudinga, jei nėra tipinių pažeidimų.

Daugeliu atvejų pūslelinė diagnozuojama remiantis klinikiniu vaizdu, o laboratoriniai tyrimai reikalingi tik neaiškiais ar sudėtingais atvejais.

1. Antivirusiniai vaistai – acikloviras, valacikloviras, famcikloviras; gali būti vartojami tabletėmis, tepaliukais ar skysčiais. Jie trumpina ligos trukmę, mažina simptomus ir atkryčių dažnį.


2. Vietinis gydymas – antivirusiniai kremai, geliai, tepalai pūslelių vietoje.


3. Skausmo ir uždegimo malšinimas – nuskausminamieji, vėsinantys geliai ar kompresai.


4. Imuniteto stiprinimas – sveika gyvensena, pakankamas poilsis, vitaminai, nes atkryčius dažnai provokuoja nusilpęs organizmas.


5. Profilaktinis gydymas – jei pūslelinė kartojasi labai dažnai, gydytojas gali skirti ilgalaikį antivirusinių vaistų vartojimą.


6. Papildomos priemonės – vengti kontakto su kitais aktyvios infekcijos metu, naudoti atskirus indus, nesilieti bučiniais, kad neužkrėstų aplinkinių.

Tikslas – sutrumpinti simptomų trukmę, palengvinti gijimą, sumažinti atkryčių dažnį ir užkirsti kelią viruso perdavimui.

Paprastai pūslelinė yra lengva ir savaime praeinanti liga, tačiau kai kuriais atvejais ji gali sukelti komplikacijų:

• Antrinė bakterinė infekcija – pūslelių vietos gali supūliuoti, jei jos pažeidžiamos ar kasomos.


• Platesnis infekcijos išplitimas – virusas gali pažeisti akis (herpetinis keratitas), sukelti regėjimo sutrikimus ar net aklumą.


• Herpetinis egzema – išplitusi odos infekcija, dažniausiai sergantiesiems lėtinėmis odos ligomis (pvz., egzema, atopiniu dermatitu).


• Herpetinis encefalitas ar meningitas – reta, bet sunki komplikacija, kai virusas pažeidžia centrinę nervų sistemą.


• Naujagimių pūslelinė – labai pavojinga būklė, kai kūdikis užsikrečia gimdymo metu iš motinos, turinčios lytinių organų herpesą.


• Dažni atkryčiai – pakartotiniai ligos epizodai toje pačioje vietoje, kurie pablogina gyvenimo kokybę.

Pūslelinės visiškai išvengti neįmanoma, nes virusas, kartą patekęs į organizmą, išlieka visam gyvenimui. Tačiau galima sumažinti užsikrėtimo ir atkryčių riziką:

• Vengti artimo kontakto su sergančiaisiais – nesibučiuoti, nenaudoti tų pačių indų, lūpų dažų ar rankšluosčių, kai žmogus turi aktyvių pūslelių.


• Naudoti apsaugą lytinių santykių metu – prezervatyvai sumažina lytinių organų herpes viruso perdavimo tikimybę.


• Stiprinti imunitetą – sveika mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, vitaminai.


• Vengti provokuojančių veiksnių – per didelio saulės poveikio, streso, nuovargio, imunitetą silpninančių ligų ignoravimo.


• Naudoti lūpų balzamus su apsauga nuo UV spindulių – tai ypač svarbu vasarą ir slidinėjant.


• Laiku pradėti gydymą – pajutus pirmuosius simptomus, naudoti antivirusinius preparatus, kad atkrytis būtų silpnesnis.


• Nėščioms moterims – svarbu informuoti gydytoją apie herpes infekciją, kad būtų galima sumažinti riziką kūdikiui.