Raudonukė

Raudonukės atsiradimo eiga prasideda nuo užsikrėtimo oro lašeliniu būdu, kai virusas patenka į kvėpavimo takus per kontaktą su sergančiojo seilių, nosies ar gerklės sekretais. Nuo infekcijos patekimo į organizmą iki pirmųjų simptomų praeina inkubacinis laikotarpis, kuris trunka vidutiniškai 14–21 dieną.

Pirmiausia virusas dauginasi nosiaryklės gleivinėje ir limfiniuose audiniuose, iš kur patenka į kraują – ši fazė vadinama virusinemija. Tuomet virusas plinta po visą organizmą ir pasiekia odos kapiliarus bei limfmazgius.

Netrukus prasideda klininė fazė, kuri sutampa su didžiausiu užkrečiamumu – asmuo gali platinti virusą net 7 dienas prieš ir po bėrimo atsiradimo. Šiuo metu prasideda organizmo imuninė reakcija, kurios metu virusas palaipsniui pašalinamas iš kraujotakos, o simptomai pamažu nyksta.

Pasveikus organizmas įgyja ilgalaikį imunitetą, dažniausiai visam gyvenimui.

• Tiesioginis kontaktas su sergančiuoju. Virusas perduodamas kvėpavimo takų lašeliais, todėl buvimas toje pačioje patalpoje su užsikrėtusiu asmeniu padidina riziką.


• Neimunizuotas organizmas. Žmonės, kurie nebuvo paskiepyti ar nepersirgo raudonuke vaikystėje, neturi imuniteto ir yra imlūs užkratui.


• Padidintas užkrečiamumas. Sergantysis platina virusą dar prieš pasireiškiant simptomams (iki 7 dienų prieš bėrimą) ir kelias dienas po jo, todėl net nežinodamas gali užkrėsti kitus.


• Didelis sergamumas tarp vaikų. Dėl viruso plitimo greičio raudonukės protrūkiai dažniausiai kyla darželiuose, mokyklose ar kolektyvuose, kur daug vaikų.


• Infekcija nėštumo metu. Nėščia moteris gali užsikrėsti raudonuke, jei neturi imuniteto, ir perduoti virusą vaisiui – tai ypač pavojinga pirmąjį trimestrą.

Raudonukės simptomai dažnai būna lengvi, ypač vaikams, ir gali būti nepastebėti. Tačiau pagrindiniai požymiai yra:

• Smulkus rausvas bėrimas, pirmiausia atsirandantis ant veido, vėliau plintantis į liemenį ir galūnes.


• Padidėję limfmazgiai, ypač pakaušio, užausių ir kaklo srityse – dažnai skausmingi liečiant.


• Lengvas karščiavimas (paprastai iki 38 °C).


• Gerklės skausmas, sloga, akių paraudimas ar lengvas konjunktyvitas.


• Nuovargis, bendras silpnumas.


• Raumenų ar sąnarių skausmai, ypač suaugusiems.

Svarbu pažymėti, kad apie 50 proc. užsikrėtusiųjų gali neturėti jokių ryškių simptomų, tačiau vis tiek platina virusą. Suaugusiesiems, ypač moterims, ligos eiga gali būti sunkesnė nei vaikams.

1. IgM ir IgG antikūnų kraujo tyrimas. Nustato, ar organizme yra ūminė infekcija (IgM) ar susiformavęs imunitetas (IgG).


2. PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas. Aptinka raudonukės viruso RNR iš nosiaryklės ar kraujo mėginio.


3. Bendras kraujo tyrimas. Gali parodyti virusinei infekcijai būdingus pakitimus, pavyzdžiui, limfocitozę.


4. Ultragarsas nėščiajai. Jei raudonukė įtariama nėštumo metu, atliekamas vaisiaus vertinimas ieškant galimų raidos sutrikimų.

1. Simptominis gydymas. Kadangi nėra specifinio gydymo, taikomas simptomų mažinimas – karščiavimui mažinti skiriami vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas.


2. Poilsis ir skysčių vartojimas. Rekomenduojama gulėti, ilsėtis ir vartoti daug skysčių, kad organizmas greičiau susidorotų su virusu.


3. Izoliacija. Siekiant apsaugoti kitus, ypač nėščiąsias, rekomenduojama sergantįjį izoliuoti bent savaitę nuo bėrimo pradžios.


4. Medicininė stebėsena nėščiosioms. Jei raudonukė diagnozuojama nėštumo metu, būtina ginekologo ir infekcinių ligų specialisto priežiūra bei vaisiaus būklės vertinimas.

Pavojingiausia komplikacija yra įgimta raudonukės infekcija (dar vadinama įgimtu raudonukės sindromu), kai nėščioji pirmąjį trimestrą užsikrečia virusu. Tai gali sukelti vaisiaus apsigimimus, tokius kaip kurtumas, širdies ydos, katarakta, intelekto sutrikimai ar net persileidimą.

Vaikams ir suaugusiems retais atvejais raudonukė gali sukelti encefalitą – smegenų uždegimą, kuris pasireiškia galvos skausmu, mieguistumu, traukuliais ir gali būti pavojingas gyvybei.

Kita galima komplikacija – trombocitopeninė purpura, kai sumažėja trombocitų kiekis kraujyje ir atsiranda kraujo išsiliejimai po oda, kraujavimas iš nosies ar dantenų.

Suaugusioms moterims dažnai pasitaiko sąnarių skausmai arba artritas, ypač pirštų, riešų ir kelių srityse – tai gali tęstis kelias savaites.

Labai retais atvejais gali pasireikšti miokarditas – širdies raumens uždegimas, ar vidurinės ausies uždegimas, ypač vaikams.

Nors daugeliu atvejų raudonukė praeina be pasekmių, dėl galimų komplikacijų – ypač nėštumo metu – labai svarbu prevencija ir vakcinacija.

Pagrindinė apsaugos priemonė yra skiepai – kombinuota MMR (tymų, epideminio parotito ir raudonukės) vakcina, kuri dažniausiai skiriama vaikams 12–15 mėn. amžiaus, o pakartotinė dozė – 6–7 metų. Ši vakcina sukuria ilgalaikį, dažnai visą gyvenimą trunkantį imunitetą.

Norint apsaugoti nėščiąsias, labai svarbu, kad vaisingo amžiaus moterys būtų patikrintos dėl imuniteto raudonukei ir, jei reikia, paskiepytos dar prieš pastojant, nes vakcina negalima nėštumo metu.

Svarbu ir kolektyvinė apsauga – kai didžioji dalis visuomenės yra paskiepyta, virusas negali lengvai plisti, o tai saugo ir tuos, kurie dėl sveikatos priežasčių negali būti paskiepyti.

Taip pat reikėtų vengti artimo kontakto su sergančiaisiais, ypač jei esate nėščia, ir laikytis bendrų higienos taisyklių, tokių kaip rankų plovimas, vengimas liesti veidą ar dalintis asmeniniais daiktais.

Laiku atlikus skiepijimą ir įvertinus imunitetą, raudonukės galima visiškai išvengti – tai viena iš infekcijų, kuri gali būti eliminuota visuomenės lygmeniu.