Sepsis

Sepsio eiga vystosi greitai ir gali progresuoti nuo lengvų požymių iki gyvybei pavojingos būklės per labai trumpą laiką. Štai pagrindiniai etapai:

1. Pirminė infekcija. Sepsis visada prasideda nuo infekcijos – tai gali būti plaučių uždegimas, šlapimo takų infekcija, odos žaizda, operacinė žaizda ar bet kuris kitas infekcijos židinys.


2. Sisteminė uždegiminė reakcija (SIRS). Organizmas pradeda stipriai reaguoti į infekciją: išskiria daug uždegiminių medžiagų, pakyla temperatūra, pasikeičia širdies ir kvėpavimo ritmas. Tai pradinis organizmo bandymas kovoti, kuris tampa per stiprus.


3. Sepsis. Kai uždegiminė reakcija ima veikti ne tik infekcijos vietą, bet visą organizmą, sutrinka kraujotaka, pradeda veikti vidiniai organai. Šiame etape dažniausiai jau pasireiškia pirmieji sepsio požymiai (pvz., kraujospūdžio kritimas, sumišimas, dusulys).


4. Sunki sepsio forma (organo disfunkcija). Uždegimas ima pažeisti konkrečius organus – pavyzdžiui, inkstus (sumažėja šlapimo išsiskyrimas), plaučius (sutrikęs deguonies pasisavinimas), kepenis ar smegenis.


5. Septinis šokas. Tai pavojingiausia sepsio forma. Kraujospūdis nukrenta pavojingai žemai, nepavyksta atstatyti net leidžiant skysčius ar vaistus. Prasideda daugybinis organų nepakankamumas – būklė tampa kritinė.


6. Gijimo stadija arba progresavimas iki mirties. Su tinkamu ir laiku pradėtu gydymu (antibiotikais, skysčiais, intensyvia priežiūra) žmogus gali pasveikti. Be gydymo sepsis dažnai baigiasi mirtimi.

Svarbu: sepsis gali progresuoti per valandas, todėl greitas atpažinimas ir gydymas yra gyvybiškai svarbūs.

1. Bakterinės infekcijos. Dažniausia sepsio priežastis – įvairios kilmės bakterijos, ypač Staphylococcus aureus, Escherichia coli, Streptococcus pneumoniae. Jos gali patekti į kraują iš bet kurios kūno vietos.


2. Plaučių infekcijos (pneumonija). Viena iš dažniausių sepsio pradžios vietų – bakterinis plaučių uždegimas, ypač rizikos grupėms.


3. Šlapimo takų infekcijos. Infekcija gali kilti iš šlapimo pūslės ar inkstų ir išplisti į kraują, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.


4. Odos ir minkštųjų audinių infekcijos. Abscesai, žaizdos, nudegimai, pragulos ar infekuotos traumos gali sukelti sepsį, jei bakterijos patenka į kraują.


5. Pilvo ertmės infekcijos. Apendicitas, peritonitas, tulžies pūslės uždegimas ar infekuotas žarnyno turinys (pvz., po operacijų) gali sukelti sepsį.


6. Pooperacinės infekcijos. Infekcijos, atsiradusios po chirurginių intervencijų ar invazinių procedūrų, ypač jei organizmas nusilpęs.


7. Kateterių ar kitų medicinos prietaisų užkrėtimas. Ilgai laikomi kraujagyslių kateteriai, šlapimo kateteriai ar kvėpavimo vamzdeliai gali tapti bakterijų įėjimo vartais.


8. Imuninės sistemos nusilpimas. Žmonės, kurių imunitetas susilpnėjęs dėl ligų (pvz., vėžio, ŽIV), chemoterapijos ar kitų vaistų, yra daug jautresni infekcijoms ir sepsiui.

• Karščiavimas arba žema kūno temperatūra. Staigus temperatūros pakilimas (virš 38 °C) arba, priešingai, pavojingai sumažėjusi temperatūra (žemiau 36 °C) – ypač senyviems žmonėms.


• Šaltkrėtis ir prakaitavimas. Dažnai pasireiškia intensyvus drebėjimas bei šaltas prakaitas dėl organizmo reakcijos į infekciją.


• Padažnėjęs širdies ritmas (tachikardija). Širdis plaka greičiau nei įprastai – tai vienas ankstyvųjų požymių.


• Padažnėjęs kvėpavimas (dusulys). Kvėpavimas tampa paviršutiniškas, greitas – organizmas stengiasi aprūpinti audinius deguonimi.


• Kraujospūdžio kritimas. Žemas kraujospūdis rodo, kad sepsis progresuoja – gali išsivystyti septinis šokas.


• Painiava, mieguistumas ar sąmonės sutrikimas. Silpnas orientavimasis, sumišimas, vangumas – tai požymiai, kad smegenys negauna pakankamai deguonies.


• Odos pokyčiai. Oda gali būti šalta, išblyškusi, melsva arba, priešingai, labai karšta, rausva (priklauso nuo stadijos).


• Mažas šlapimo kiekis. Mažesnis nei įprasta šlapinimasis rodo inkstų veiklos sutrikimą – vieną iš galimų organų nepakankamumo požymių.


• Stiprus bendras silpnumas. Žmogus jaučia, kad „kažkas ne taip“ – dažnai apibūdinamas kaip stipriausias kada nors patirtas negalavimas.


• Kvėpavimo ar sąmonės sutrikimai. Sunkesniais atvejais – dusulys, alpimas, nesugebėjimas bendrauti ar reaguoti į aplinką.

1. Bendras kraujo tyrimas (BKT). Nustatomas leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) kiekis – gali būti labai padidėjęs arba sumažėjęs, taip pat stebimas hemoglobino ir trombocitų kiekis.


2. C-reaktyvinio baltymo (CRB) ir prokalcitonino (PCT) tyrimai. Šie uždegiminiai žymenys padeda įvertinti infekcijos sunkumą – aukštas lygis rodo aktyvų uždegiminį procesą.


3. Kraujo pasėlis (hemokultūra). Vienas svarbiausių tyrimų – iš kraujo mėginio bandoma išauginti bakterijas ir nustatyti jų rūšį bei jautrumą antibiotikams.


4. Šlapimo pasėlis. Padeda nustatyti, ar infekcijos šaltinis yra šlapimo takuose (ypač svarbu vyresniems žmonėms ir moterims).


5. Rentgeno nuotrauka arba krūtinės ląstos rentgenograma. Skirta nustatyti galimą plaučių uždegimą – dažną sepsio priežastį.


6. Pilvo ultragarsas arba KT. Atliekami, jei įtariamas infekcijos židinys pilvo ertmėje, tulžies pūslėje, žarnyne ar kituose vidaus organuose.


7. Inkstų ir kepenų funkcijos tyrimai (kreatininas, bilirubinas, šlapalas, AST, ALT). Parodo, ar jau sutrikusi gyvybiškai svarbių organų veikla.


8. Kraujo dujų analizė (arterinio kraujo tyrimas). Įvertina, ar organizmas gauna pakankamai deguonies ir kaip veikia kvėpavimo bei rūgščių-šarmų balansas.


9. Krešėjimo rodikliai (INR, D-dimerai, APTT). Sepsis gali paveikti kraujo krešėjimo sistemą – tai leidžia įvertinti galimą sepsinį šoką ar DIC (diseminuotą intravaskulinę koaguliaciją).


10. Elektrolitai (Na, K, Ca, Mg). Reikalingi bendram organizmo būklės vertinimui ir skysčių bei elektrolitų pusiausvyros korekcijai.

Sepsis gydomas intensyviai ir skubiai, nes tai gyvybei pavojinga būklė, kuri gali greitai progresuoti. Gydymas paprastai atliekamas ligoninėje, dažnai – reanimacijoje ar intensyvios terapijos skyriuje. Tikslas – sustabdyti infekciją, palaikyti organų veiklą ir išvengti komplikacijų. Štai pagrindiniai gydymo principai:

1. Antibiotikai. Gydymas pradedamas nedelsiant, dažnai dar nelaukiant pasėlio rezultatų. Pirma skiriami plataus spektro antibiotikai, vėliau jie gali būti pakeisti, kai nustatomas konkretus sukėlėjas.


2.  Skysčių terapija (infuzijos). Į veną lašinami skysčiai padeda palaikyti kraujospūdį, kraujotaką ir aprūpinimą deguonimi. Tai vienas svarbiausių pirmųjų žingsnių gydant sepsį.


3. Vazopresoriai (kraujospūdį palaikantys vaistai). Jeigu skysčiai nepakelia kraujospūdžio, naudojami vaistai (pvz., noradrenalinas), padedantys palaikyti pakankamą kraujotaką.


4. Deguonies terapija arba dirbtinis kvėpavimas. Jei pažeidžiami plaučiai arba organizmas negauna pakankamai deguonies, gali būti reikalingas papildomas deguonis ar net prijungimas prie kvėpavimo aparato.


5. Infekcijos šaltinio pašalinimas. Jei įmanoma, šalinamas infekcijos židinys – pvz., drenuojamas pūlinys, šalinamas užkrėstas kateteris ar gydoma operacinė žaizda.


6. Organų veiklos palaikymas. Gali būti reikalinga inkstų dializė, vaistai širdies veiklai palaikyti, kraujo perpylimai ar kiti metodai, priklausomai nuo pažeistų sistemų.


7. Laboratorinių rodiklių ir būklės stebėjimas. Nuolat vertinami kraujo tyrimai, gyvybiniai rodikliai, skysčių balansas – pagal tai koreguojamas gydymas.


8. Mitybos palaikymas. Jei pacientas negali valgyti savarankiškai, skiriama parenterinė (į veną) ar enterinė (per zondą) mityba.

Sepsis gali sukelti rimtų, gyvybei pavojingų komplikacijų, ypač jei gydymas nepradedamas laiku. Komplikacijos dažniausiai susijusios su organų nepakankamumu, kraujotakos sutrikimais ir ilgalaikėmis sveikatos pasekmėmis. Pagrindinės sepsio komplikacijos:

• Daugybinis organų nepakankamumas. Sepsis gali pažeisti kelis organus vienu metu – plaučius, inkstus, kepenis, širdį ar smegenis, sutrikdydamas jų veiklą.


• Septinis šokas. Tai sunkiausia sepsio forma, kai dėl labai žemo kraujospūdžio ir nepakankamos kraujotakos pažeidžiami gyvybiškai svarbūs organai.


• Kvėpavimo nepakankamumas (ARDS). Uždegiminis procesas plaučiuose gali sukelti ūminį kvėpavimo distreso sindromą, kai plaučiai nebesugeba aprūpinti organizmo deguonimi.


• Inkstų nepakankamumas. Sepsis dažnai pažeidžia inkstus – sumažėja šlapimo išsiskyrimas, gali prireikti dializės.


• Kraujo krešėjimo sutrikimai (DIC). Gali išsivystyti diseminuota intravaskulinė koaguliacija – gyvybei pavojinga būklė, kai kraujas ima nevaldomai krešėti ir tuo pačiu metu kraujuoti.


• Audinių nekrozė ir galūnių amputacijos. Kraujotakai nutrūkus, audiniai gali nebegauti deguonies, dėl to gali tekti amputuoti rankas, kojas ar pirštus.


• Smegenų pažeidimas ir pažintinių funkcijų sutrikimai. Sunkus sepsis gali sukelti ilgalaikius atminties, koncentracijos, kalbos ar emocijų pokyčius.


• Ilgalaikis silpnumas ir raumenų atrofija. Po sepsio daug pacientų kenčia nuo ilgalaikio fizinio išsekimo, raumenų nykimo, silpnumo.


• Sepsio sukelta mirtis. Net ir taikant gydymą, sepsis išlieka viena dažniausių hospitalinių mirties priežasčių pasaulyje.

Net jei žmogus išgyvena sepsį, gali prireikti ilgo reabilitacijos laikotarpio. Ankstyvas gydymas yra pagrindinis veiksnys, galintis sumažinti komplikacijų riziką.

Sepsio galima išvengti, jei imamasi tinkamų prevencinių priemonių infekcijų kontrolėje, sveikatos priežiūroje ir asmens higienoje. Kadangi sepsis išsivysto kaip komplikacija nuo infekcijos, pagrindinis tikslas – užkirsti kelią infekcijoms arba laiku jas atpažinti ir gydyti. Pagrindiniai būdai, kaip galima išvengti sepsio:

• Laiku gydyti infekcijas. Net ir nedidelė infekcija (pvz., šlapimo takų ar odos) turi būti rimtai vertinama ir gydoma pagal gydytojo rekomendacijas.


• Skiepytis. Vakcinacija nuo gripo, pneumokokų, COVID-19, meningokokų ir kitų infekcijų mažina sunkių infekcijų, galinčių sukelti sepsį, riziką.


• Rūpintis žaizdų priežiūra. Tinkamai valyti, dezinfekuoti ir prižiūrėti net mažas žaizdas ar įpjovimus – ypač svarbu žmonėms su silpnesniu imunitetu.


• Laikytis higienos. Reguliarus rankų plovimas muilu, ypač po tualeto, prieš valgį ar liečiant žaizdas, padeda sumažinti bakterijų plitimą.


• Infekcijų prevencija ligoninėje. Svarbu laikytis aseptikos ir antiseptikos taisyklių atliekant invazines procedūras, keisti kateterius, stebėti jų būklę.


• Stebėti rizikos grupes. Senyviems žmonėms, kūdikiams, imunitetą slopinantiems pacientams būtina skirti daugiau dėmesio infekcijų prevencijai.


• Kreiptis į gydytoją pastebėjus įtartinus požymius. Ankstyvas karščiavimas, šaltkrėtis, skausmas ar žaizdų uždegimo požymiai turi būti įvertinti nedelsiant – tai padeda užkirsti kelią sepsio vystymuisi.