Sifilis

Sifilio atsiradimo eiga vyksta keliais etapais, kurių kiekvienas pasižymi skirtingais procesais ir galimu poveikiu organizmui:

1. Užsikrėtimas. Sifilis perduodamas daugiausia per lytinius santykius (makšties, analinius ar oralinius), kai Treponema pallidum bakterija patenka į organizmą per pažeistą odą ar gleivinę. Bakterija greitai patenka į kraujotaką ir limfą, išplinta po visą kūną.


2. Pirminis sifilio etapas. Maždaug po 3 savaičių (laikotarpis gali svyruoti nuo 10 iki 90 dienų) užsikrėtimo vietoje atsiranda neskausminga opa – kietasis šankris. Ši opa dažniausiai randama lytinių organų, burnos ar išangės srityje. Opa užgyja savaime per 3–6 savaites, net ir be gydymo, tačiau infekcija išlieka organizme.


3. Antrinis sifilis. Praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po opos užgijimo, bakterijos toliau plinta. Atsiranda odos bėrimai, gleivinės pakitimai, padidėję limfmazgiai, kartais karščiavimas ar bendras silpnumas. Šis etapas taip pat gali praeiti be gydymo, tačiau bakterija ir toliau išlieka aktyvi.


4. Latentinė stadija. Šiame etape nėra jokių išorinių simptomų, tačiau liga vis dar tęsiasi. Ji gali trukti nuo kelerių metų iki dešimtmečių. Asmuo dažnai nežino, kad yra užsikrėtęs, bet gali perduoti infekciją kitiems, ypač ankstyvosios latentinės fazės metu.


5. Tretinis sifilis. Jei liga negydoma, maždaug 15–30 % atvejų po 10–30 metų išsivysto pavojingas tretinis sifilis. Pažeidžiamos svarbios organizmo struktūros – širdis, kraujagyslės, nervų sistema, smegenys, kaulai. Gali kilti sunkūs neurologiniai sutrikimai, demencija, paralyžius ar širdies nepakankamumas. Ši stadija gali būti mirtina.

• Lytiniai santykiai be apsaugos. Dažniausia sifilio perdavimo priežastis – makšties, analinis ar oralinis seksas be prezervatyvų su infekuotu partneriu. Bakterija patenka į organizmą per mikroįtrūkimus odoje ar gleivinėse.


• Tiesioginis kontaktas su opa (kietuoju šankriu). Sifilis perduodamas per tiesioginį sąlytį su aktyvia infekcine opa, kuri dažniausiai atsiranda ant lytinių organų, lūpų, burnos ar išangės srityje. Kadangi opa dažnai neskausminga, žmogus gali net nepastebėti, kad užsikrėtė.


• Infekcijos perdavimas iš motinos vaikui. Nėščioji, serganti sifiliu, gali perduoti infekciją vaisiui per placentą – tai vadinamas įgimtas sifilis, kuris gali sukelti rimtų komplikacijų naujagimiui ar net vaisiaus mirtį.


• Nežinojimas apie infekciją. Kadangi ankstyvosios sifilio stadijos gali būti besimptomės arba simptomai būna lengvi ir praeina savaime, užsikrėtęs žmogus gali nežinoti apie ligą ir toliau ją platinti.


• Dažnas partnerių keitimas. Kuo daugiau lytinių partnerių ir mažesnis saugaus elgesio laikymasis, tuo didesnė rizika susidurti su infekuotu asmeniu.


• Silpnas sveikatos švietimas ir netinkama prevencija. Informacijos stoka, socialinis tabu kalbėti apie lytinę sveikatą ar ribotas priėjimas prie testavimo ir profilaktikos priemonių (pvz., prezervatyvų) prisideda prie ligos plitimo.

• Neskausminga, tvirta opa (kietasis šankris) lytinių organų, burnos ar išangės srityje.


• Padidėję limfmazgiai šalia opos.


• Kūno bėrimai, ypač ant delnų ir padų.


• Karščiavimas, silpnumas, galvos skausmas.


• Gerklės skausmas, gleivinės pažeidimai burnoje ar lytinėse srityse.


• Plaukų slinkimas lopais.


• Ilgą laiką nepastebimi simptomai (latentinė stadija).


• Nervų sistemos pažeidimai: atminties sutrikimai, koordinacijos praradimas, paralyžius.


• Širdies ir kraujagyslių sutrikimai.


• Vidaus organų, odos ar kaulų pažeidimai vėlyvose stadijose.

1. VDRL arba RPR tyrimas. Tai nespecifiniai kraujo tyrimai, kurie nustato organizmo imunologinį atsaką į sifilio infekciją. Jie naudojami kaip pirminiai atrankos testai.


2. TPHA arba FTA-ABS tyrimas. Tai specifiniai serologiniai tyrimai, kurie patvirtina infekciją, nustatydami antikūnus prieš sifilio bakteriją Treponema pallidum. Šie tyrimai išlieka teigiami visą gyvenimą.


3. Tamsaus lauko mikroskopija. Naudojama, jei yra aktyvi opa – paimamas skysčio mėginys iš pažeidimo ir mikroskopu ieškoma bakterijų.


4. PGR (PCR) tyrimas. Leidžia nustatyti sifilio bakterijos DNR. Dažniausiai taikomas sudėtingesniais ar neaiškiais atvejais.


5. Tyrimai dėl kitų LPL. Įtariant sifilį, dažnai kartu atliekami tyrimai dėl ŽIV, hepatitų, gonorėjos ar chlamidiozės, nes infekcijos gali pasireikšti kartu.

1. Penicilino injekcijos. Tai pagrindinis ir efektyviausias sifilio gydymo būdas. Dažniausiai skiriamas benzatino benzilpenicilinas (vienkartinė ar pakartotinė injekcija į raumenis), priklausomai nuo infekcijos stadijos. Ankstyvam sifiliui dažnai pakanka vienos dozės.


2. Alternatyvūs antibiotikai. Jei žmogus alergiškas penicilinui, gali būti skiriami doksiciklinas, tetraciklinas arba azitromicinas, tačiau penicilinas išlieka pirmo pasirinkimo vaistu, ypač nėščioms moterims.


3. Reguliari stebėsena. Po gydymo būtina pakartotinai atlikti kraujo tyrimus (VDRL ar RPR), kad būtų įvertintas gydymo efektyvumas. Paprastai vertinama per 6, 12 ir 24 mėnesius.


4. Partnerių informavimas ir gydymas. Lytiniai partneriai turi būti nukreipti ištyrimui ir gydymui, kad būtų išvengta pakartotinio užsikrėtimo ar tolesnio plitimo.


5. Lytinių santykių vengimas gydymo metu. Rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių, kol gydymas baigtas ir tyrimų rezultatai rodo, kad infekcija išgydyta.

Gydant ankstyvą sifilį, galima visiškai išgydyti ligą be jokių pasekmių. Vėlyvose stadijose gydymas stabdo ligos progresavimą, tačiau jau padaryta žala organizmui gali būti negrįžtama.

Negydomas sifilis gali sukelti rimtų ir ilgalaikių komplikacijų. Vidaus organų pažeidimai yra vieni iš pavojingiausių – infekcija gali paveikti širdį, kepenis, inkstus, sukeldama širdies nepakankamumą ar kitas pavojingas būkles. Taip pat dažnai pasitaiko nervų sistemos pažeidimų – išsivystęs neurosifilis gali sukelti galvos skausmus, koordinacijos sutrikimus, regos pablogėjimą, paralyžių, atminties praradimą ar net demenciją.

Infekcija gali išplisti ir į smegenis bei stuburą, sukelti smegenų dangalų uždegimą, insultą ar nuolatinę smegenų veiklos žalą. Ilgainiui pažeidžiami ir kaulai bei sąnariai – atsiranda vadinamieji gumos tipo mazgai (gummos), kurie gali deformuoti audinius ir sukelti ilgalaikį skausmą.

Ypatingai pavojingas yra įgimtas sifilis – jei nėščioji užsikrėtusi, infekcija gali būti perduota vaisiui, sukeldama vaisiaus žūtį, apsigimimus, priešlaikinį gimdymą ar sunkią kūdikio ligą. Be to, sifilio metu atsirandančios opos padidina riziką užsikrėsti ŽIV lytinių santykių metu.

Sifilio išvengti galima taikant atsakingą elgesį, profilaktines priemones ir švietimą apie lytinę sveikatą. Pirmiausia svarbu suprasti, kad ši infekcija plinta per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusio asmens opa ar gleivinių pažeidimu lytinių santykių metu. Todėl pagrindinės prevencijos priemonės susijusios su elgesiu ir sąmoningumu.

Visų pirma, naudokite prezervatyvus kiekvienų lytinių santykių metu – tiek vaginalinių, tiek analinių ar oralinių. Nors jie neapsaugo šimtu procentų (ypač jei opa yra už prezervatyvo dengiamo ploto), tai vis tiek viena veiksmingiausių apsaugos priemonių.

Taip pat svarbu riboti atsitiktinių ar dažnai besikeičiančių partnerių skaičių – kuo mažiau partnerių, tuo mažesnė tikimybė susidurti su infekuotu asmeniu. Atviras pokalbis su partneriais apie lytinę sveikatą ir testavimą gali padėti apsisaugoti nuo rizikos.

Reguliarūs lytiniu keliu plintančių infekcijų tyrimai – ypač jei turite naujų partnerių ar esate rizikos grupėje – leidžia laiku nustatyti ir gydyti infekciją, kol ji dar neišplito. Daugelyje šalių šie tyrimai yra lengvai prieinami ir konfidencialūs.

Jei esate nėščia, labai svarbu ankstyvas ištyrimas dėl sifilio – tinkamai gydant nėštumo metu galima visiškai apsaugoti kūdikį nuo įgimtos infekcijos.

Galiausiai, būtina šviesti save ir kitus apie sifilio plitimo būdus ir pasekmes – kuo daugiau žinių, tuo mažiau baimės ar klaidingų nuostatų, o tai skatina žmones tikrintis, kalbėtis ir saugotis.