Šlapimo nelaikymas

1. Pirmieji šlapimo pūslės kontrolės pokyčiai. Pradžioje gali pasireikšti mažėjantis šlapimo sulaikymo gebėjimas, dažnesnis noras šlapintis ar pojūtis, kad pūslė neištuštėja iki galo.


2. Raumenų ar nervų silpnėjimas. Bėgant laikui, dubens dugno raumenys, šlapimo pūslės sfinkteriai ar nervai, atsakingi už pūslės kontrolę, gali silpnėti ar būti pažeisti. Dėl to sutrinka ryšys tarp smegenų ir šlapimo pūslės.


3. Prasideda atsitiktinis šlapimo nutekėjimas. Gali būti, kad šlapimas ima ištekėti juokiantis, kosint, čiaudint, sportuojant ar net be jokio akivaizdaus stimulo. Tai dažnai pastebima fizinio krūvio metu arba patiriant staigų norą šlapintis.


4. Epizodai dažnėja. Laikui bėgant nelaikymo atvejų gali daugėti, jie tampa reguliarūs, o kai kuriais atvejais – net nuolatiniai. Gali atsirasti nerimas dėl to, ar pavyks kontroliuoti šlapinimąsi viešumoje ar neįprastose situacijose.


5. Paveikiama gyvenimo kokybė. Dėl šlapimo nelaikymo žmonės gali pradėti vengti tam tikros veiklos, kelionių ar socialinių situacijų. Atsiranda psichologinis diskomfortas, gėda ar sumažėjęs pasitikėjimas savimi.

Ši eiga gali vystytis lėtai, palaipsniui, tačiau kartais šlapimo nelaikymas prasideda staiga – pavyzdžiui, po traumos, operacijos ar sunkių gimdymų. Kadangi yra keletas skirtingų šlapimo nelaikymo tipų, kiekvieno eiga gali šiek tiek skirtis.

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios susijusios su šlapimo pūslės, sfinkterių (raumenų, laikančių šlapimą) ar nervų sistemos veiklos sutrikimais. Dažniausios priežastys:

• Silpni dubens dugno raumenys. Ypač dažna priežastis moterims po gimdymo ar menopauzės metu, kai raumenys nebegali pakankamai laikyti šlapimo pūslės ir šlaplės.


• Prostatos problemos vyrams. Prostatos padidėjimas ar prostatos pašalinimo operacijos gali sutrikdyti šlapimo kontrolę.


• Neurologiniai sutrikimai. Nervų sistemos ligos, tokios kaip insultas, Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė ar nugaros smegenų traumos, gali sutrikdyti signalų perdavimą tarp smegenų ir šlapimo pūslės.


• Šlapimo takų infekcijos. Laikinas nelaikymas gali pasireikšti dėl dirginimo ar pūslės uždegimo, sukeldamas staigų norą šlapintis.


• Hormoniniai pokyčiai. Estrogeno kiekio sumažėjimas (pvz., menopauzės metu) silpnina šlapimo takų audinius ir gali paveikti jų funkciją.


• Antsvoris. Padidėjęs kūno svoris sukelia spaudimą šlapimo pūslei ir dubens dugno raumenims, kas gali lemti nelaikymą.


• Tam tikri vaistai. Diuretikai (šlapimą varantys), raminamieji ar kraujospūdį mažinantys vaistai gali turėti šalutinį poveikį šlapimo kontrolei.


• Lėtiniai kosulys ar vidurių užkietėjimas. Dėl pastovaus spaudimo pilvo apačioje didėja slėgis šlapimo pūslei.

1. Išsamus pokalbis su gydytoju (anamnezė). Gydytojas įvertina, kada atsiranda šlapimo nutekėjimas, kokiomis aplinkybėmis, kiek dažnai, ar būna naktį, ar pasireiškia kiti simptomai (pvz., skausmas, deginimas, staigus noras šlapintis).


2. Šlapimo tyrimas. Atliekamas bendras šlapimo tyrimas (BŠT), siekiant atmesti infekciją, kraują ar kitus uždegimo požymius.


3. Šlapimo dienynas. Pacientas keletą dienų žymi, kada ir kiek šlapinasi, kiek suvartoja skysčių, ar patiria nelaikymo epizodų. Tai padeda nustatyti šlapinimosi įpročius.


4. Fizinė apžiūra. Gydytojas gali įvertinti dubens dugno raumenų būklę (ypač moterims) ir prostatos būklę vyrams.


5. Liekančio šlapimo matavimas (rezidualinis šlapimas). Po šlapinimosi ultragarsu ar kateteriu matuojama, kiek šlapimo liko pūslėje – svarbu įvertinti pūslės išsituštinimą.


6. Urodinaminiai tyrimai. Specialūs testai, kurie įvertina šlapimo pūslės slėgį, tūrį, raumenų veiklą ir šlaplės funkciją. Naudojami sudėtingesniais ar neaiškiais atvejais.


7. Cistoskopija. Į šlapimo pūslę įvedamas plonas instrumentas su kamera, leidžiantis įvertinti jos vidų – dažniau atliekamas esant kraujui šlapime ar įtariant auglius.


8. Vaizdiniai tyrimai (echoskopija, KT, MRT). Naudojami, jei įtariama anatominė problema arba reikia išsamiau įvertinti šalinimo sistemos struktūras.

Šie tyrimai padeda nustatyti, kokio tipo šlapimo nelaikymas pasireiškia – streso, dirglios pūslės, perpildymo ar mišrus – ir leidžia pritaikyti tikslinį gydymą.

1. Gyvenimo būdo keitimas. Pradiniuose etapuose siūloma mažinti kofeino ir alkoholio vartojimą, nes jie dirgina šlapimo pūslę. Taip pat rekomenduojama vengti skysčių prieš miegą (jei pasireiškia naktinis šlapinimasis) ir sumažinti svorį, jei yra antsvorio – tai padeda sumažinti spaudimą dubens raumenims.


2. Dubens dugno raumenų treniruotės (Kėgelio pratimai). Reguliarus šių pratimų atlikimas stiprina raumenis, atsakingus už šlapimo sulaikymą. Tai ypač veiksminga moterims po gimdymo ar menopauzės metu.


3. Šlapinimosi įpročių keitimas (pūslės treniruotė). Mokomasi reguliuoti šlapinimosi laiką – pavyzdžiui, bandant palaipsniui ilginti laiką tarp apsilankymų tualete, kad pūslei būtų grąžinta kontrolė.


4. Vaistai. Gydytojas gali paskirti anticholinerginius preparatus, jei nelaikymas susijęs su dirglia šlapimo pūsle – jie slopina nevalingus susitraukimus. Taip pat skiriami beta-3 adrenoreceptorių agonistai, gerinantys pūslės talpą, ar estrogenų kremai moterims, jei nelaikymas susijęs su gleivinės pokyčiais menopauzės metu.


5. Priedai ir pagalbinės priemonės. Esant lengvam nelaikymui gali būti naudojami sugeriantys įklotai, pūslės kateterizacija (kai pūslė neištuštėja), ar pessary – silikoninis įtaisas, įdedamas į makštį, padedantis paremti šlaplę.


6. Chirurginis gydymas. Jei kitos priemonės nepadeda, gali būti siūlomos tokios procedūros kaip TVT ar TOT juostelės operacijos moterims, kurios palaiko šlaplę. Vyrams, ypač po prostatos operacijų, gali būti taikomas dirbtinis šlaplės sfinkteris. Tam tikrais atvejais atliekamos pūslės funkcijos ar anatomijos atkūrimo operacijos.

Šlapimo nelaikymas gali atrodyti kaip tik fizinis nepatogumas, tačiau ilgainiui jis gali sukelti ir rimtesnių komplikacijų, tiek fizinių, tiek psichologinių. Štai dažniausios komplikacijos:

• Odos pažeidimai. Nuolatinis šlapimo sąlytis su oda gali sukelti paraudimą, sudirginimą, iššutimą ar net infekcijas – ypač jei oda nėra tinkamai apsaugoma ir prižiūrima.


• Šlapimo takų infekcijos (ŠTI). Likęs šlapimas šlapimo pūslėje ar dažnas nutekėjimas padidina bakterijų dauginimosi riziką, todėl dažniau išsivysto cistitas ar kitos šlapimo takų infekcijos.


• Emociniai ir psichologiniai sunkumai. Žmonės, patiriantys šlapimo nelaikymą, dažnai jaučia gėdą, nerimą, vengia socialinių situacijų, gali tapti uždaresni ar net išgyventi depresijos požymius.


• Miego sutrikimai. Ypač esant naktiniam nelaikymui, dažni prabudimai ar neramus miegas dėl nerimo gali stipriai paveikti poilsio kokybę ir dienos darbingumą.


• Fizinio aktyvumo apribojimas. Bijodami nelaikymo epizodų, žmonės gali vengti sporto, kelionių, viešų vietų ar net darbinių veiklų, kas ilgainiui mažina jų fizinę formą ir socialinį aktyvumą.


• Didėjanti kritimo rizika. Vyresnio amžiaus žmonės, skubantys į tualetą, gali griūti, ypač naktį, dėl sumažėjusios pusiausvyros, tamsos ar skubos – tai gali lemti kaulų lūžius ar kitus sužalojimus.

Šlapimo nelaikymo galima išvengti arba jo riziką sumažinti, laikantis tam tikrų gyvenimo būdo principų ir stiprinant raumenis, atsakingus už šlapinimosi kontrolę.

Pirmiausia svarbu stiprinti dubens dugno raumenis – tai galima padaryti atliekant Kėgelio pratimus. Juos gali atlikti tiek moterys, tiek vyrai, ypač po gimdymo, operacijų ar esant vyresniam amžiui. Reguliari treniruotė padeda išlaikyti raumenų tonusą ir geriau valdyti šlapimo sulaikymą.

Taip pat svarbu palaikyti normalų kūno svorį. Antsvoris sukelia papildomą spaudimą šlapimo pūslei ir dubens raumenims, todėl jų funkcija gali susilpnėti.

Ribojant kofeino, alkoholio ir gazuotų gėrimų kiekį, galima sumažinti pūslės dirglumą ir sumažinti staigių norų šlapintis dažnį.

Reikėtų išsiugdyti tinkamus šlapinimosi įpročius – vengti per ilgo sulaikymo ar „profilaktinio“ šlapinimosi per dažnai. Reguliarus, bet ne priverstinis šlapinimasis padeda išlaikyti normalią pūslės funkciją.

Vengiant vidurių užkietėjimo, kuris taip pat kelia spaudimą dubens dugnui, būtina gerti pakankamai vandens, vartoti ląstelienos turinčio maisto ir palaikyti žarnyno veiklos reguliarumą.

Rūkymo atsisakymas taip pat padeda, nes nuolatinis kosulys silpnina dubens raumenis, o nikotinas gali tiesiogiai veikti pūslės raumenų tonusą.

Galiausiai, ankstyvas reagavimas į pirmuosius simptomus – pavyzdžiui, dažnesnį norą šlapintis ar nedidelį šlapimo nutekėjimą – leidžia laiku pradėti prevencines priemones ir išvengti būklės progresavimo.