Trichineliozė

1. Užsikrėtimas per maistą – žmogus užsikrečia suvalgęs termiškai nepakankamai apdorotos mėsos, kurioje yra gyvybingų trichinelių lervų.


2. Lervų išsilaisvinimas žarnyne – skrandyje ir plonojoje žarnoje lervos išsilaisvina iš cistų dėl skrandžio rūgščių ir fermentų poveikio.


3. Lervų brendimas – žarnyne lervos per kelias dienas subręsta į suaugusius kirminus, kurie poruojasi ir patelės išskiria naujas lervas.


4. Lervų migracija kraujotaka – naujai išsiskyrusios lervos patenka į kraujotaką ir išnešiojamos po visą organizmą.


5. Įsikūrimas raumenyse – lervos įsiskverbia į skersaruožius raumenis, kur susiformuoja cistos ir išlieka gyvybingos keletą metų.


6. Uždegiminė reakcija – raumenyse vyksta imuninė reakcija į svetimkūnius, kuri sukelia skausmą, patinimą ir kitus sisteminius požymius.

• Nesaugiai paruošta mėsa – pagrindinė trichineliozės atsiradimo priežastis yra termiškai nepakankamai apdorotos užkrėstos mėsos, ypač kiaulienos ar laukinių gyvūnų (šernų, lapių) vartojimas.


• Užsikrėtusių gyvūnų mėsos vartojimas – infekcija plinta, kai žmonės valgo mėsą iš gyvūnų, kurie buvo užsikrėtę trichinelėmis, bet nebuvo tikrinti ar tinkamai apdoroti.


• Netinkama mėsos kontrolė – kai trūksta veterinarinės priežiūros ar mėsos tyrimų, trichinelėmis užkrėsta mėsa gali patekti vartotojams.


• Medžioklės produkcijos vartojimas be tyrimo – laukinių gyvūnų mėsa, ypač iš medžioklės, dažnai neperduodama tyrimams ir gali būti infekcijos šaltinis.


• Informacijos stoka apie riziką – žmonės ne visada žino apie būtinybę tikrinti mėsą dėl trichinelių ar tinkamai ją termiškai apdoroti.

• Pilvo skausmas – dažniausiai prasideda keliomis dienomis po užsikrėtimo.


• Pykinimas, vėmimas, viduriavimas – ankstyvieji virškinamojo trakto simptomai.


• Karščiavimas – dažnai aukštas, atsiranda vėliau, kai lervos migruoja į raumenis.


• Raumenų skausmas ir silpnumas – vienas ryškiausių požymių, ypač pečių, nugaros, kaklo srityje.


• Veido patinimas (ypač aplink akis) – būdingas simptomas migracijos fazėje.


• Galvos skausmas – dažnas bendras simptomas, susijęs su uždegimine organizmo reakcija.


• Odos bėrimai – gali pasireikšti dėl imuninės reakcijos į parazitą.


• Bendras silpnumas, nuovargis – lydi visą ligos eigą.

1. Kraujo tyrimas – dažnai nustatomas padidėjęs eozinofilų kiekis, kuris rodo parazitinę infekciją, taip pat gali būti padidėjęs uždegimo rodiklis (CRB).


2. Serologiniai tyrimai – atliekami antikūnų prieš trichineles nustatymui (ELISA arba kiti testai), patvirtinantys infekciją.


3. Raumenų fermentų tyrimas – gali būti padidėjęs kreatinkinazės (CK) kiekis, rodantis raumenų pažeidimą.


4. Raumenų biopsija – retais atvejais atliekamas raumens mėginio tyrimas mikroskopu, siekiant tiesiogiai aptikti trichinelių lervas.


5. Epidemiologinė anamnezė – labai svarbu įvertinti, ar asmuo vartojo nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, ypač iš laukinių ar netikrintų gyvūnų.

1. Antiparazitiniai vaistai – pagrindinis gydymas yra albendazolas arba mebendazolas, kurie veikia parazitus žarnyne ir stabdo lervų migraciją į raumenis.


2. Gydymo pradžia kuo anksčiau – efektyviausia, jei vaistai skiriami ankstyvoje stadijoje, kol lervos dar neįsikūrusios raumenyse.


3. Priešuždegiminiai vaistai – dažnai skiriami kortikosteroidai (pvz., prednizolonas), jei pasireiškia stipri alerginė ar uždegiminė reakcija, ypač raumenų pažeidimo fazėje.


4. Simptominis gydymas – pagal poreikį naudojami vaistai nuo skausmo, karščiavimo, pykinimo.


5. Poilsis ir organizmo stiprinimas – svarbus režimas, ypač esant stipriam raumenų silpnumui ar skausmui.


6. Hospitalizacija – sunkių atvejų metu, kai yra komplikacijų ar stiprūs sisteminiai simptomai, gali prireikti gydymo ligoninėje.

Negydoma ar sunki trichineliozė gali sukelti rimtų sisteminių komplikacijų.

Viena dažniausių – stiprus raumenų uždegimas (miozitas), kuris sukelia ilgalaikį skausmą, silpnumą ir net judėjimo sutrikimus.

Kai lervos migruoja į kitus organus, gali pasireikšti širdies pažeidimas (miokarditas), sukeliantis širdies ritmo sutrikimus ar net širdies nepakankamumą.

Kartu galimas ir plaučių pažeidimas (pneumonitas), kuris pasireiškia dusuliu, kosuliu ir kvėpavimo sunkumais.

Reta, bet pavojinga komplikacija – centrinės nervų sistemos pažeidimas, kai lervos pasiekia smegenis ar nugaros smegenis, sukeldamos meningoencefalitą, traukulius ar net komą.

Dėl stiprios imuninės reakcijos gali išsivystyti alerginės reakcijos, tokios kaip odos bėrimai, tinimas ar anafilaksija, ypač kai lervos žūsta audiniuose.

Be to, užsitęsusi ar sunki infekcija gali sukelti išsekimą, svorio kritimą ir ilgalaikį organizmo silpnumą.

Trichineliozės galima išvengti taikant kelias svarbias apsaugos priemones.

Pirmiausia būtina vartoti tik tinkamai termiškai apdorotą mėsą, ypač kiaulieną ir laukinių gyvūnų (pvz., šernieną) mėsą – ją reikėtų gerai iškepti ar išvirti, nes šiluma sunaikina trichinelių lervas.

Ne mažiau svarbu – tirti mėsą dėl trichinelių, ypač jei ji gaunama iš naminių skerdimų ar medžioklės.

Medžiotojai privalo pristatyti mėsą į veterinarijos laboratoriją ir tik po neigiamo tyrimo rezultato ją vartoti.

Reikia vengti sūdymo, vytinimo ar rūkymo kaip vienintelio paruošimo būdo, nes šios technologijos ne visada sunaikina lervas.

Taip pat būtina laikytis švaros mėsos ruošimo metu, kad neužterštumėte įrankių ar paviršių.

Galiausiai, viešinimas ir švietimas apie trichineliozės pavojų padeda užkirsti kelią infekcijai, ypač kaimo vietovėse ir tarp medžiotojų bendruomenių.