Vėjaraupiai

1. Užsikrėtimas (inkubacinis laikotarpis). Asmuo užsikrečia virusu per oro lašelius arba tiesioginį kontaktą su užsikrėtusiuoju. Inkubacinis laikotarpis (laikas nuo užsikrėtimo iki pirmų požymių) trunka apie 10–21 dieną, dažniausiai 14–16 dienų. Per šį laiką ligos požymių dar nėra, bet virusas jau dauginasi organizme.


2. Prodrominis laikotarpis (jei pasireiškia). Prieš bėrimo atsiradimą kai kurie asmenys gali patirti bendrą silpnumą, nedidelį karščiavimą, galvos ar raumenų skausmus, tačiau šis laikotarpis dažnai būna labai lengvas arba nepastebimas, ypač vaikams.


3. Bėrimo atsiradimas ir plitimas. Pirmieji odos pakitimai dažniausiai atsiranda ant veido, galvos odos, krūtinės ar nugaros. Bėrimas greitai išplinta po visą kūną, virsta mažomis rausvomis dėmelėmis, kurios vėliau pavirsta į pūkšlėtas pūsleles, o šios – į šašelius.


4. Pasveikimo etapas. Maždaug po 7–10 dienų nuo pirmųjų bėrimų pradžios pūslelės sudžiūsta ir pasidengia šašais. Šie laikui bėgant nukrenta, paprastai nepalikdami randų (nebent pažeistos vietos buvo kasomos ar infekuotos).

• Kontaktas su užsikrėtusiu žmogumi – liga plinta oro lašeliniu būdu (per kosulį, čiaudulį) arba tiesiogiai kontaktuojant su sergančiojo odos pūslelėmis.


• Imuniteto nebuvimas – žmogus suserga vėjaraupiais, jei anksčiau jais nesirgo arba nebuvo paskiepytas, nes neturi susidariusio imuniteto virusui.


• Viruso didelis užkrečiamumas – varicella zoster virusas lengvai plinta, todėl užtenka trumpalaikio buvimo šalia sergančiojo, kad įvyktų užsikrėtimas.


• Uždaros bendruomenės – vaikų darželiai, mokyklos, šeimos aplinka – vietos, kuriose žmonės glaudžiai bendrauja, sudaro palankias sąlygas ligai plisti.


• Sezoniniai protrūkiai – vėjaraupiai dažniau plinta šaltuoju metų laiku, kai daugiau laiko praleidžiama uždarose patalpose. 

• Bėrimas


• Niežėjimas


• Karščiavimas


• Bendras silpnumas


• Galvos skausmas


• Raumenų skausmas


• Sumažėjęs apetitas

• Išsami ligos istorija ir fizinis ištyrimas. Gydytojas įvertina būdingus bėrimus, jų eigą, paciento kontaktus su sergančiaisiais vėjaraupiais, taip pat bendrą savijautą.


• Kraujo tyrimai. Atliekamas bendras kraujo tyrimas (BKT) – įvertinami uždegimo požymiai, galimas limfocitų padidėjimas.


• Serologiniai tyrimai. Nustatomi IgM ir IgG antikūnai prieš varicella zoster virusą – tai padeda patvirtinti esamą ar buvusią infekciją.


• PGR tyrimas. Polimerazės grandininės reakcijos būdu nustatoma varicella zoster viruso DNR iš bėrimo turinio, kraujo ar kito mėginio – ypač svarbu esant netipiniam ligos atvejui.


• Viruso kultūra. Atliekamas pūslelės skysčio pasėlis – taikoma rečiau, dažniau moksliniais ar sudėtingais klinikiniais atvejais.

1. Simptominis gydymas. Pagrindinis gydymo tikslas – palengvinti simptomus: mažinamas karščiavimas, niežėjimas ir diskomfortas.


2. Antipiretiniai vaistai. Karščiavimui mažinti skiriamas paracetamolis. Aspirinas vaikams griežtai nerekomenduojamas dėl Reye sindromo rizikos.


3. Antihistamininiai vaistai. Skiriami niežuliui mažinti – gali būti naudojami tiek geriamieji, tiek vietiniai preparatai.


4. Odos priežiūra. Rekomenduojama palaikyti odos švarą, naudoti raminamuosius losjonus (pvz., kalamino), vengti kasymo siekiant išvengti antrinės infekcijos.


5. Antivirusinis gydymas. Gali būti skiriamas acikloviras (ar kitas antivirusinis vaistas) sunkiems atvejams, suaugusiesiems ar pacientams su nusilpusia imunine sistema.


6. Skysčių ir poilsio režimas. Rekomenduojama gerti daug skysčių ir ilsėtis, kad organizmas greičiau atsigautų.


7. Gydytojo stebėsena. Esant komplikacijų rizikai ar sunkiam ligos eigai, būtina nuolatinė gydytojo priežiūra.

Vėjaraupiai daugeliu atvejų praeina lengvai, ypač vaikams, tačiau kai kuriais atvejais gali sukelti rimtų komplikacijų. Dažniausia komplikacija – odos infekcija, kuri atsiranda, kai vaikas kasosi bėrimus ir į odą patenka bakterijos. Tokiais atvejais gali išsivystyti pūliniai ar netgi randai. Kita svarbi komplikacija – plaučių uždegimas (pneumonija), kuri dažniau pasitaiko suaugusiesiems, rūkantiesiems ar žmonėms su silpnesniu imunitetu.

Rečiau, bet pavojingiau, vėjaraupiai gali sukelti centrinės nervų sistemos komplikacijas, tokias kaip smegenėlių ataksija (sutrikusi pusiausvyra, koordinacija) arba encefalitas (smegenų uždegimas). Šios būklės reikalauja skubaus gydymo ir gali turėti ilgalaikių pasekmių.

Ypač didelė komplikacijų rizika kyla nėščiosioms – infekcija gali pakenkti vaisiui ir sukelti vadinamąjį įgimtą vėjaraupių sindromą, o taip pat ir naujagimiams, jei motina suserga vėjaraupiais netrukus prieš gimdymą.

Be to, asmenims, persirgusiems vėjaraupiais, virusas gali išlikti organizme ir vėliau suaktyvėti kaip juostinė pūslelinė (herpes zoster), kuri sukelia skausmingą bėrimą ir nervų uždegimą.

Dėl šių priežasčių svarbu stebėti ligos eigą, ypač jei atsiranda netipinių simptomų, stiprus karščiavimas ar neurologinių požymių – tokiais atvejais būtina kreiptis į gydytoją.

Vėjaraupių galima išvengti taikant tiek asmenines, tiek visuomenines profilaktikos priemones. Veiksmingiausia apsaugos priemonė yra vakcinacija – skiepai nuo vėjaraupių sukuria ilgalaikį imunitetą ir dažniausiai apsaugo nuo ligos arba užtikrina, kad ji būtų lengvesnė, jei vis dėlto pasireikštų.

Skiepijimas rekomenduojamas vaikams nuo 12 mėnesių amžiaus, taip pat suaugusiesiems, kurie nesirgo vėjaraupiais ir nėra skiepyti. Ypatingai svarbu skiepytis tiems, kurie turi kontaktą su mažais vaikais, sergančiais ar nėščiosiomis, nes vėjaraupiai jiems gali būti pavojingi.

Kontaktinių asmenų izoliacija – kita svarbi prevencinė priemonė. Sergantis asmuo turi likti namuose nuo bėrimo pradžios iki visų pūslelių sušutimo ir šašų susidarymo, kad neužkrėstų kitų.

Taip pat svarbu laikytis asmeninės higienos: dažnai plauti rankas, vengti kontakto su sergančiuoju, ypač jei neturite imuniteto. Įstaigose (darželiuose, mokyklose) rekomenduojama stebėti vaikų sveikatą ir, esant ligos protrūkiui, informuoti tėvus bei imtis atitinkamų priemonių.

Galiausiai, žmonėms su silpna imunine sistema, kurie kontaktavo su sergančiuoju, gali būti skiriama profilaktinė antivirusinė terapija arba skiepai po kontakto, jei tai atliekama per 3–5 dienas nuo ekspozicijos.

Prevencija yra svarbi ne tik siekiant išvengti ligos, bet ir dėl to, kad ji padeda apsaugoti tuos, kurie negali būti paskiepyti ar yra ypač pažeidžiami.