Kaip netapti „neatlygintinu kraujo donoru“ ir nesusirgti erkių platinamomis ligomis?

Kaip netapti „neatlygintinu kraujo donoru“ ir nesusirgti erkių platinamomis ligomis?
@ Shutterstock

Erkių sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, kai oro temperatūra sušyla iki 5–8 laipsnių, o baigiasi vėlyvą rudenį. Įsisiurbia jos nepastebėtai, o pasekmės gali baigtis labai liūdnai – paralyžiumi, kurtumu ir net mirtimi. Kaip apsisaugoti nuo erkių ir ką daryti, jeigu jos vis dėlto įsisiurbia?

Kada erkės pavojingiausios

Galima sakyti, kad nepavojingos erkės tik šaltuoju metų laiku. Maitintis jos pradeda vos nutirpus sniegui ir itin aktyvios išlieka visą pavasarį iki visiškai sužaliuojant augmenijai ir sužydint augalams. Vėliau šie voragyviai taip pat niekur nedingsta, tačiau jų aktyvumas šiek tiek sumažėja.

Antrasis erkių aktyvumo pikas prasideda rudeniop, kai šiltojo sezono pradžioje pasimaitinusios erkės išsivysto į kitą brandumo stadiją ir būna alkanos. Joms būtinas kraujas – jis užtikrina erkių gyvybines funkcijas ir leidžia sėkmingai sulaukti žiemos. Epidemiologiniu požiūriu šis sezono tarpsnis yra itin nepalankus žmonėms, nes sutampa su aktyvia jų veikla gamtoje (grybavimu, uogavimu, žoliavimu ir t.t.).

Kur ir kam didžiausia rizika pasigauti erkę?

Erkėms patinka šiluma ir drėgmė. Jos mielai renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau aptinkamos tankiuose lapuočių jaunuolynuose, miško proskynose, krūmuose ir aukštoje žolėje, kur yra laukinių gyvūnų – nuolatinių jų maitintojų ir šeimininkų (ežių, pelių ir paukščių). Kad geriau pasiektų savo auką, šie voragyviai įkopia į žolę ar krūmus.

Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad visa Lietuvos teritorija yra endeminė: tai reiškia, kad užsikrėsti erkių pernešamomis ligomis galima bet kur. Didžiausia rizika pasigauti erkę ir susirgti erkių platinamomis ligomis kyla žmonėms, daug laiko praleidžiantiems gamtos apsuptyje: miško darbininkams, uogautojams, grybautojams, taip pat vasarotojams sodybose. Taip pat erkių sutikti galima ir miesto parkuose, pievose, prie ežero ir kitur.

Kokios erkės gyvena Lietuvoje?

Lietuvoje veisiasi 3–4 žmonėms pavojingų erkių rūšis (iš viso pasaulyje priskaičiuojame apie 800 rūšių). Agresyviausios iš jų – šuninės arba miškinės erkės, kurios labai aktyvios, kibios ir greitos. Jos aptinkamos atviresnėse miško vietose ir proskynose, pro kurias prasiskverbia saulės šviesa. Šių erkių gausu neaukštuose miško krūmynuose ir ypač – sudžiūvusiuose dilgėlynuose.

Kita žmonėms pavojingų erkių rūšis – pavasarinės pievų erkės, daugiausiai aptinkamos būtent nešienautose pievose. Šios erkės yra margos, gana didelės ir lėtos, todėl jas lengviau aptikti ant rūbų ar odos dar prieš įkandimą arba greičiau pašalinti jau įsisiurbusias.

Be šių žmonėms pavojingų erkių rūšių Lietuvoje pradeda plisti ir taiginės erkės. Jos gyvena miškuose ir platina tas pačias pavojingas ligas – erkinį encefalitą, boreliozę (Laimo ligą, anaplazmozę (anksčiau vadintą erlichioze), babeziozę, erkinę dėmėtąją šiltinę, Marselio karštligę, tuliaremiją ir kt.

Kur įsisiurbusios erkės ieškoti pirmiausiai?

Pakliuvusi ant kūno erkė įsisiurbia ne iš karto – ji dar apie valandą ropoja ieškodama „skanesnio“ ir minkštesnio lopinėlio. Ją traukia prakaito (ypač – vyriško) kvapas, todėl grįžus namo reikia didesnį dėmesį skirti gausiai prakaituojančioms, švelnesnėms, plaukuotoms kūno vietoms. Dažniausiai kandami pakinkliai, galūnių (rankų ir kojų) sujungimai ir pažastys. Jei šalia yra kitas žmogus, paprašykite jo apžiūrėti ir tas vietas, kurias sunku pamatyti jums patiems (pavyzdžiui, kūną iš nugarinės pusės, plaukuotą galvos dalį ir už ausų).

Aptikti parazitą ant kūno gali būti sudėtinga – neseniai prikibusi erkė atrodys kaip mažytis apgamėlis, o išpampusi nuo kraujo ji taps panaši į papilomą.

Kad tapote „neatlygintinu kraujo donoru“ galima spręsti iš paraudimo, kuris laikui bėgant plinta, pakilusios kūno temperatūros, pagausėjusio prakaitavimo, galvos ir raumenų skausmų, šviesos baimės ir padidėjusio dirglumo.

Kaip ištraukti?

Pirma ir svarbiausia taisyklė – nelaukite, traukite erkę kaip galima anksčiau. Kuo trumpiau ji įsisiurbusi, tuo mažesnė tikimybė užsikrėsti erkių platinamomis ligomis.

Antra – traukite pincetu siaurais galiukais arba specialiu įrankiu, jokiu būdu ne plikomis rankomis. Suimkite kaip galima arčiau odos ir atsargiai, ramiai, tolygiai ir nesukinėdami traukite tiesiai į viršų (jei sukiosite į šonus, gali atitrūkti erkės pilvelis, o galva ir straubliukas liks odoje, kas padidins įvairių infekcijų ir erkių platinamų ligų riziką).

Jeigu nutiko taip, kad erkės galva ir straubliukas liko odoje, pabandykite tą dalį pašalinti su pincetu. Jeigu ji per giliai ir negalite suimti, galite išdezinfekuoti ir palikti žaizdą sugyti, tačiau turite stebėti, ar neprasidės infekcija.

Įsisiurbimo vietą būtina išdezinfekuoti bet kuriuo atveju. Būtinai nusiplaukite rankas ir naudokite įprastas dezinfekavimo priemones.

Kaip apsaugoti vaikus, augintinius ir save?

 

  • Miške dėvėkite uždarus šviesius rūbus (ant jų geriau matyti), pageidautina – iš slidžios medžiagos (taip erkėms sunkiau prikibti ir ropoti);
  • Nepamirškite specialių erkes atbaidančių repelentų;
  • Vos grįžę iš miško ar pasivaikščiojimo gamtoje kelis kartus atidžiai perbraukite per kojas, rankas ir visą kūną paprasčiausiu pūkų rinkikliu – jei iš lauko parsinešėte erkių, jos tiesiog prilips;
  • Išbandykite natūralias priemones – erkėms itin nepatinka arbatmedžio aliejaus, česnako, citrusinių vaisių ir acto kvapas.
  • Neretai erkes į mūsų namus parneša augintiniai. Jos ypač mėgsta įsikibti į kailį po aukštą žolę lakstantiems šunims ar katėms. Augintinius nuo erkių galite apsaugoti purkšdami vandens ir acto mišiniu (santykiu 2:1), nupirkę specialų antkaklį nuo parazitų, taip pat paskiepiję augintinį.
  • Pasiskiepykite ir patys. Erkinio encefalito vakcina, kurios patikimumas siekia 98–99 %, galima skiepyti suaugusius ir vaikus nuo vienerių metų amžiaus. Skiepijama tris kartus, galima pasirinkti įprastą ir greitesnę skiepijimo schemą. Skiepų nuo Laimo ligos, deja, kol kas nėra.

Komentarai

Ar žinote, kad...

Vienas britų žurnalas yra paskelbęs atlikto eksperimento duomenis, kurio metu nustatyta, kad moteris, gyvenusi 50 metų santuokoje su knarkiančiu vyru, praranda 4-erius metus miego.

Kitas faktas