Šešerius metus melanoma sirgusi moteris jaučiasi gavusi antrą šansą


 
Šiuo metu metastazės jos organizme visiškai išnykusios. Moteris tikina besijaučianti visiškai sveika.
 
Jaučiasi tarsi ant peilio ašmenų
 
„Gerdama vaistus, kurie iš tiesų padeda, psichologiškai jaučiuosi daug ramesnė. Net prisiminti nenoriu būsenos po atkryčių. Ypač didelis šokas buvo antras atkrytis. Galvojau – jei vaistai netiks, kas tada? Kaip ir viskas... Pradedi save laidoti. O norisi dar pabūti su vaikais, mamos jiems reikia bet kokiame amžiuje, norisi ir anūkų sulaukti“, – atviravo moteris.
 
Pasak jos, kai išgyji, liga šiek tiek užsimiršta, gyveni toliau, tačiau pasąmonėje baimė išlieka visada. Akys nepraleidžia nė vienos televizijos laidos apie vėžį, nė vieno straipsnio šia tema. Po to galvoji, kam visa tai žiūrėjai ar skaitei, nes tik nerimas apima. Juk norint viską įmanoma prisitaikyti sau.
 
„Žmonės, kurie sako, kad yra visiškai pamiršę ligą, šiek tiek apsigaudinėja. Neįmanoma pamiršti vėžio. Tu vaikštai kaip ant peilio ašmenų ir nežinai, kurią minutę vėl atkrisi. Šiandien gerai, o rytoj padarys tyrimą ir vėl ras metastazių. Vos tik kas suskaudo, kažkas atsitiko, iš karto galvoji – atsinaujino vėžys. Ir eini iš proto. Iki šiol kelios dienos iki eilinio sveikatos patikrinimo gyvenu kaip ant adatų. Tuomet einu iš proto, kol sulaukiu atsakymo“, – pasakojo Daiva.
 
Moteris prisipažino, kad liga gerokai pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Šiandien ji nebesureikšmina daugybės dalykų.
 
„Stengiuosi išnaudoti viską, ką man gyvenimas siunčia, daugiau laiko praleisti su artimaisiais ir draugais, o ir save pradėjau labiau mylėti. Pasidariau nuolaidesnė, ne viską taip karštai priimu. Gal ir geresnė pasidariau. Kartais žmonės pradeda krimstis dėl smulkmenų, tarsi tai būtų pasaulio pabaiga. Tuomet pagalvoju – žmogau, matyt, neturi rimtų problemų, kad sureikšmini tokius niekus. Niekam nelinkiu susirgti ir pajusti, ką reiškia ši liga, bet daugeliui žmonių ne pro šalį būtų užsukti į skyrių, kur gydomi onkologiniai ligoniai, ir tiesiog pasižiūrėti, kaip jie jaučiasi, kiek turi išgyventi ir iškentėti. Gal tuomet žmonės perdėliotų savo prioritetus gyvenime, žiūrėtų į daug ką paprasčiau ir galbūt aplink būtų mažiau pykčio ir nesusipratimų“, – svarstė pašnekovė.

4 psl. »

Komentarai