Adenovirusinė infekcija

1. Užsikrėtimas – virusas patenka į organizmą per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, akių gleivinę ar kontaktiniu būdu, dažniausiai per užterštas rankas, paviršius ar oro lašelius.


2. Inkubacinis laikotarpis – trunka vidutiniškai 2–14 dienų, dažniausiai 5–7 dienas; šiuo metu virusas dauginasi, tačiau simptomai dar nejaučiami.


3. Pirmieji ligos požymiai – atsiranda priklausomai nuo to, kuri sistema pažeidžiama (pvz., kvėpavimo, akių ar virškinimo), imuninė sistema pradeda reaguoti į virusą.


4. Ligos vystymasis – simptomai stiprėja, dažnai pasireiškia karščiavimas, bendras silpnumas, uždegiminiai požymiai; infekcija gali paveikti kelias sistemas vienu metu.


5. Pasveikimas – daugeliu atvejų imuninė sistema su virusu susidoroja per 7–10 dienų, nors kai kuriais atvejais simptomai gali užsitęsti ilgiau.


6. Viruso nešiojimas – net ir pasibaigus simptomams, žmogus dar kurį laiką gali išskirti virusą su kvėpavimo ar virškinimo takų išskyromis, todėl išlieka užkrečiamas.

Ši eiga dažniausiai būna savaiminė, tačiau kai kuriais atvejais gali komplikuotis, ypač jei pažeidžiama daugiau nei viena sistema ar jei žmogus turi nusilpusį imunitetą.

• Užsikrėtimas nuo sergančio asmens – virusas perduodamas oro lašeliniu būdu (kosint, čiaudint), tiesioginio kontakto metu (per rankas, bučinius) arba netiesiogiai (per užterštus paviršius).


• Kontaktas su užkrėstais daiktais ar vandeniu – adenovirusai gali ilgai išlikti gyvybingi ant daiktų ar net baseinų vandenyje, todėl užsikrėtimas galimas ir per aplinką.


• Silpnesnė imuninė sistema – vaikai, pagyvenę žmonės ar asmenys, turintys nusilpusią imuninę sistemą, yra jautresni infekcijai.


• Dideli žmonių susibūrimai – infekcija greitai plinta kolektyvuose: darželiuose, mokyklose, kariuomenėje, ligoninėse ar stovyklose.


• Prasta rankų higiena ir imuniteto nusilpimas – nepakankamas rankų plovimas, nuovargis, stresas ar miego trūkumas gali palengvinti viruso patekimą į organizmą.

• Karščiavimas – staigus kūno temperatūros pakilimas, dažnai virš 38 °C


• Gerklės skausmas – panašus į anginą, su paraudusia ar paburkusia ryklės gleivine


• Kosulys ir sloga – kvėpavimo takų uždegimo požymiai, gali būti sausas arba su skrepliais


• Akių paraudimas (konjunktyvitas) – akių perštėjimas, ašarojimas, jautrumas šviesai


• Viduriavimas, pilvo skausmas, pykinimas – kai pažeidžiamas virškinimo traktas


• Galvos skausmas ir bendras silpnumas – dažni bendri infekcijos požymiai


• Padidėję limfmazgiai – ypač kaklo srityje


• Kartais – bėrimas – retesnis simptomas, dažniau pasitaikantis vaikams

1. Klinikinis ištyrimas – gydytojas apžiūri gerklę, akis, limfmazgius, įvertina temperatūrą ir bendrą būklę, atsižvelgia į simptomų trukmę bei pobūdį.


2. Greitas viruso testas – iš nosiaryklės paimtas mėginys gali būti ištiriamas greitaisiais testais, nustatančiais adenoviruso antigenus.


3. PGR tyrimas (polimerazės grandininė reakcija) – jautrus metodas, leidžiantis tiksliai nustatyti adenoviruso genetinę medžiagą iš kvėpavimo, akių ar išmatų mėginių.


4. Išmatų tyrimas – jei dominuoja virškinimo trakto simptomai (viduriavimas), gali būti atliekami išmatų pasėliai ar viruso antigenų nustatymas.


5. Akies junginės tepinėlis – jei įtariamas adenovirusinis konjunktyvitas, gali būti paimtas tepinėlis nuo akies gleivinės.


6. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – įvertinamas uždegiminis procesas (leukocitų kiekis, CRB), nors specifinių pokyčių adenovirusui nėra.


7. Kraujo serologiniai tyrimai – naudojami rečiau, gali parodyti antikūnų prieš adenovirusus buvimą, bet dažniausiai netinka ūmiai diagnostikai.

Daugeliu atvejų, jei simptomai būdingi ir liga nėra sunki, specialūs laboratoriniai tyrimai nereikalingi, tačiau jie svarbūs sudėtingesniais ar užsitęsusiais atvejais.

Adenovirusinė infekcija gydoma simptomiškai, nes specifinio gydymo nuo paties viruso nėra. Dauguma atvejų praeina savaime per 7–10 dienų, tačiau svarbu sumažinti simptomus, palaikyti organizmo jėgas ir užkirsti kelią komplikacijoms.

1. Skysčių vartojimas – svarbu daug gerti (vandens, arbatos, sultinių), ypač jei yra karščiavimas ar viduriavimas, kad būtų išvengta dehidratacijos.


2. Karščiavimo mažinimas – esant aukštai temperatūrai, skiriami vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas, taip pat naudojamos fizinės priemonės (vėsinimas).


3. Poilsis – rekomenduojama ilsėtis, vengti fizinio krūvio, kad organizmas galėtų greičiau kovoti su infekcija.


4. Gerklės skausmo ir kosulio palengvinimas – naudojami švelnūs purškalai, pastilės, druskos tirpalai skalavimui, o esant kosuliui – atsikosėjimą lengvinantys vaistai.


5. Akių simptomų gydymas – jei yra konjunktyvitas, skiriami drėkinantys akių lašai, o jei reikia – specialūs virusiniai ar antiseptiniai preparatai, pagal gydytojo nurodymus.


6. Virškinimo sutrikimų atveju – skiriama lengvai virškinama mityba, stebimas skysčių balansas, o jei reikia – probiotikai.


7. Antibiotikai neskiriami, nebent išsivysto bakterinės komplikacijos (pvz., ausų ar plaučių uždegimas).

Svarbu: jeigu simptomai užsitęsia, stiprėja arba atsiranda komplikacijų požymių (dusulys, stiprus viduriavimas, akių pablogėjimas), būtina kreiptis į gydytoją. Silpnesnio imuniteto žmonėms gali prireikti ir gydymo ligoninėje.

Adenovirusinė infekcija, nors dažniausiai būna lengvos eigos, gali sukelti įvairių komplikacijų, ypač vaikams, senyvo amžiaus žmonėms ar tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi.

Viena dažniausių komplikacijų – plaučių uždegimas, kuris gali išsivystyti, jei virusas pažeidžia apatinius kvėpavimo takus. Tai pavojinga būklė, galinti sukelti dusulį, sunkų kosulį ir aukštą temperatūrą, reikalaujanti gydymo ligoninėje.

Kita dažna komplikacija – vidurinės ausies uždegimas (otitas), ypač būdingas mažiems vaikams, kai virusinė infekcija sukelia skysčių kaupimąsi ir uždegimą ausyse.

Kai adenovirusas paveikia virškinimo sistemą, gali išsivystyti gausus viduriavimas, sukeliantis dehidrataciją, kuri mažiems vaikams vystosi labai greitai ir gali būti pavojinga.

Esant akių pažeidimui, gali išsivystyti ne tik paviršinis konjunktyvitas, bet ir rimtesnė komplikacija – keratokonjunktyvitas, apimantis ir rageną, kuris gali paveikti regėjimą ir reikalauti specifinio gydymo.

Retesnės, bet sunkesnės komplikacijos – šlapimo takų infekcijos, pasireiškiančios dažnu ir skausmingu šlapinimusi, bei nervų sistemos pažeidimai, tokie kaip meningitas ar encefalitas, kurie gali sukelti galvos skausmą, sąmonės sutrikimą ar net traukulius.

Ypač pavojinga adenovirusinė infekcija gali būti imunosupresuotiems pacientams, kai virusas plinta po visą organizmą ir pažeidžia kelias sistemas vienu metu, sukeldamas generalizuotą infekciją.

Dėl šių galimų komplikacijų svarbu infekciją laiku atpažinti, stebėti simptomus ir, esant poreikiui, kreiptis į gydytoją.

Adenovirusinės infekcijos išvengti padeda tinkama higiena, stiprus imunitetas ir atsargumas kontaktuojant su sergančiais asmenimis.

Pirmiausia, labai svarbu reguliariai ir kruopščiai plauti rankas – ypač po tualeto, prieš valgį, grįžus iš lauko ar kontaktavus su sergančiu žmogumi.

Adenovirusai lengvai perduodami per rankas ir paviršius, todėl asmeninė higiena yra pagrindinė prevencinė priemonė.

Dažnas patalpų vėdinimas ir paviršių dezinfekcija padeda sumažinti viruso koncentraciją aplinkoje, ypač darželiuose, mokyklose ar ligoninėse, kur infekcija plinta greičiausiai.

Vengiant artimo kontakto su sergančiais asmenimis, ypač jei jie kosėja, čiaudi ar turi konjunktyvito požymių, sumažėja tikimybė užsikrėsti oro lašeliniu būdu.

Neliesti veido, ypač akių, burnos ir nosies, nešvariomis rankomis – dar viena svarbi apsisaugojimo priemonė, nes virusas į organizmą dažnai patenka per gleivines.

Stiprus imunitetas taip pat padeda išvengti susirgimo arba palengvina ligos eigą. Tam svarbus visavertis miegas, subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir streso valdymas.

Kai kuriose šalyse tam tikroms žmonių grupėms (pvz., kariams) taikomos adenoviruso vakcinos, tačiau plačiai prieinamos visuomenei jos nėra.

Laikantis šių paprastų, bet veiksmingų priemonių, galima ženkliai sumažinti adenovirusinės infekcijos riziką tiek sau, tiek aplinkiniams.