Anoreksija

Anoreksijos išsivystymas dažniausiai vyksta palaipsniui ir prasideda nuo nekaltai atrodančių pokyčių, kurie laikui bėgant tampa vis labiau kraštutiniai ir pavojingi sveikatai.

Iš pradžių žmogus gali nuspręsti „sveikiau maitintis“, riboti tam tikrus produktus ar pradėti laikytis dietos. Dažnai tai susiję su noru numesti kelis kilogramus, pagerinti išvaizdą ar labiau kontroliuoti savo gyvenimą. Vėliau mitybos apribojimai didėja – pradedama vengti vis daugiau maisto produktų, mažinti porcijas, skaičiuoti kalorijas, atsisakyti valgymo su kitais.

Svoris krenta, o kartu stiprėja įsitikinimas, kad reikia dar „pasitaisyti“. Net ir esant per mažam svoriui, žmogus vis dar jaučiasi per stambus. Dažnai pradeda dominuoti kontrolės poreikis, baimė priaugti svorio ir stiprus kaltės jausmas suvalgius net nedidelį kiekį maisto.

Toliau vystantis anoreksijai, žmogus gali pradėti slėpti savo mitybos įpročius, vengti socialinių situacijų, susijusių su maistu, o mityba tampa griežta, monotoniška ir nepakankama fiziologiniams poreikiams. Kūnas pradeda silpti, tačiau ligos suvokimas dažnai išlieka iškreiptas – žmogus neigia problemą arba neigia jos rimtumą.

Ši eiga gali trukti mėnesius ar net metus, o laiku nesuteikus pagalbos, anoreksija gali sukelti rimtų fizinių ir psichologinių pasekmių.

Anoreksija atsiranda dėl kelių susijusių veiksnių, kurie apima psichologinius, biologinius, socialinius ir kultūrinius aspektus. Tai nėra viena priežastis – veikiau sudėtinga įvairių įtakų sąveika. Štai pagrindiniai veiksniai, kodėl gali išsivystyti anoreksija:

1. Psichologiniai veiksniai. Dažnai anoreksija pasireiškia žmonėms, turintiems perfekcionizmo bruožų, žemą savivertę, stiprų kontrolės poreikį ar polinkį į nerimą ir depresiją. Maisto ribojimas gali tapti būdu susitvarkyti su vidine įtampa ar jausmu, kad gyvenimas nekontroliuojamas.


2. Biologiniai veiksniai. Genetika gali turėti įtakos – jei šeimoje yra buvę valgymo sutrikimų, rizika padidėja. Taip pat gali būti sutrikęs tam tikrų smegenų cheminių medžiagų (pvz., serotonino, dopamino) balansas, kuris veikia nuotaiką, apetitą ir impulsyvumą.


3. Socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Visuomenės spaudimas būti lieknam, grožio standartai žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ar net šeimoje gali skatinti nepasitenkinimą kūnu ir norą lieknėti bet kokia kaina. Anoreksija dažnai prasideda paauglystėje, kai kūno įvaizdis tampa ypač jautrus.


4. Aplinka ir šeimos dinamika. Per didelis dėmesys svoriui, išvaizdai ar valgymui šeimoje, aukšti lūkesčiai ar emocinių poreikių nepatenkinimas gali prisidėti prie sutrikimo vystymosi. Taip pat svarbūs ankstyvi gyvenimo išgyvenimai – pvz., patyčios, traumos ar netikrumo jausmas.

Apibendrinant, anoreksija atsiranda kaip kompleksinis atsakas į vidinį ir išorinį spaudimą, dažnai susijęs su noru kontroliuoti, priklausyti ar būti priimtam, kai vidinis pasaulis išgyvena nerimą ar nestabilumą.

Anoreksijos simptomai apima tiek fizinius, tiek emocinius ir elgesio pokyčius. Jie išryškėja palaipsniui ir dažnai tampa vis ryškesni, ligai progresuojant. Štai pagrindiniai simptomai:

Fiziniai simptomai:

• Ryškus svorio kritimas arba itin mažas kūno svoris, neatitinkantis amžiaus ir ūgio normų.


• Nuolatinis nuovargis, silpnumas.


• Šalčio netoleravimas, dažnas šaltų rankų ar kojų pojūtis.


• Ploni, lūžinėjantys plaukai, slenkanti oda, sausa oda.


• Nutrikusios menstruacijos arba jų visiškas nebuvimas (amenorėja).


• Lėtas širdies ritmas, žemas kraujospūdis.


• Vidurių užkietėjimas ir virškinimo sutrikimai.


• Galvos svaigimas, alpimas.

Psichologiniai ir elgesio simptomai:

• Intensyvi baimė priaugti svorio, net esant labai liesam.


• Iškreiptas kūno įvaizdis – žmogus mato save „per storą“, nors kiti mato ryškų liesumą.


• Nuolatinis maisto ribojimas, valgymo taisyklių laikymasis ar perdėtas domėjimasis kalorijomis.


• Vengimas valgyti viešumoje ar kartu su kitais.


• Dažnas svėrimasis, matavimasis ar veidrodžio tikrinimas.


• Padidėjęs fizinis aktyvumas – per didelis sportavimas net išsekus.


• Izoliacija nuo šeimos ir draugų, emocinis užsidarymas.


• Dirglumas, depresijos ar nerimo požymiai. 

1. Gydytojo apžiūra ir kūno masės indekso (KMI) įvertinimas. Vertinamas kūno svoris, ūgis, KMI ir bendras fizinis būklės įvertinimas (raumenų tonusas, širdies ritmas, spaudimas, odos ir plaukų būklė).


2. Bendras kraujo tyrimas. Nustatoma, ar nėra mažakraujystės, elektrolitų disbalanso, uždegimo požymių ar imuninės sistemos nusilpimo.


3. Elektrolitų ir biocheminiai kraujo tyrimai. Įvertinami elektrolitai (kalis, natris, kalcis, magnis), kepenų ir inkstų funkcija, gliukozės kiekis kraujyje.


4. Skydliaukės hormonų tyrimas. Tiriami TSH, T3, T4 hormonai – anoreksija gali paveikti medžiagų apykaitą.


5. Lytinių hormonų tyrimai. Tiriamas estrogenų, FSH, LH lygis, ypač jei dingusios menstruacijos (amenorėja).


6. Širdies tyrimai (EKG). Įvertinamas širdies ritmas, nes anoreksija gali sukelti lėtą pulsą, širdies ritmo sutrikimus.


7. Kaulų tankio tyrimas (densitometrija). Ilgalaikė anoreksija gali sukelti osteoporozę, todėl svarbu įvertinti kaulų būklę, ypač jei amenorėja trunka ilgai.


8. Psichologinis ar psichiatrinis įvertinimas. Svarbus pokalbis su psichologu ar psichiatru, siekiant nustatyti valgymo sutrikimo mastą, motyvacijos gydytis lygį, kartu esančius psichikos sutrikimus (pvz., depresiją, nerimą).

Tyrimų pasirinkimas priklauso nuo konkrečios situacijos ir žmogaus būklės. Diagnozę patvirtina ne tik tyrimai, bet ir elgesio bei mąstymo įpročių įvertinimas, todėl būtina kompleksinė specialistų komandos pagalba.

Anoreksijos gydymas yra kompleksinis ir ilgalaikis procesas, apimantis medicininę, psichologinę ir mitybos pagalbą. Gydymas pritaikomas individualiai, atsižvelgiant į ligos sunkumą, paciento fizinę bei emocinę būklę.

1. Medicininė priežiūra. Pirmiausia vertinama fizinė sveikata – jei kūno svoris pavojingai žemas, gali prireikti hospitalizacijos. Gydytojai stebi širdies darbą, elektrolitų pusiausvyrą, kraujo rodiklius, skiria skysčius, papildus ar net dirbtinę mitybą, jei būtina.


2. Psichoterapija. Svarbiausia gydymo dalis – psichologinė pagalba. Dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija (KET), padedanti keisti iškreiptą požiūrį į kūną, maistą ir savivertę. Paaugliams veiksmingas šeimos terapijos modelis (Maudsley metodas), kai tėvai aktyviai dalyvauja gydymo procese.


3. Mitybos terapija. Su dietologu sudaromas individualus mitybos planas, padedantis palaipsniui atkurti normalų svorį ir mitybos įpročius. Pacientas mokomas atpažinti alkį, sotumą, mažinti kaltės jausmą valgant.


4. Vaistai. Nors nėra specifinių vaistų anoreksijai gydyti, antidepresantai ar nerimą mažinantys vaistai gali būti skiriami, jei kartu pasireiškia depresija, obsesinis mąstymas ar didelis nerimas.


5. Socialinė ir emocinė parama. Svarbus artimųjų įsitraukimas, palaikymo grupės ar specializuotos reabilitacijos programos. Gydymo metu padedama atkurti pasitikėjimą savimi, socialinius įgūdžius ir savarankiškumą.

Anoreksijos gydymas reikalauja laiko, kantrybės ir profesionalų komandos darbo – dažniausiai įsitraukia gydytojas, psichologas, dietologas ir šeimos nariai. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė pasveikimo tikimybė.

• Širdies sutrikimai – lėtas širdies ritmas, žemas kraujospūdis, aritmijos. Sunkiais atvejais gali įvykti širdies nepakankamumas ar sustojimas.


• Mažakraujystė (anemija) – dėl geležies, vitamino B12 ar folio rūgšties trūkumo.


• Hormoniniai sutrikimai – mėnesinių išnykimas (amenorėja), vaisingumo sumažėjimas, lytinių hormonų sumažėjimas, skydliaukės veiklos sulėtėjimas.


• Kaulų retėjimas (osteoporozė) – dėl estrogenų trūkumo ir kalcio stygiaus kaulai tampa trapūs ir lengvai lūžta.


• Raumenų nykimas ir bendras silpnumas – prarandama ne tik riebalų, bet ir raumenų masė.


• Virškinimo problemos – vidurių užkietėjimas, lėtas skrandžio ištuštėjimas, pilvo pūtimas.


• Inkstų ir kepenų funkcijos sutrikimai – dėl ilgalaikio badavimo ir dehidratacijos.


• Elektrolitų disbalansas – ypač pavojingas kalio trūkumas, kuris gali sukelti širdies ritmo sutrikimus ar net mirtį.


• Smegenų veiklos pokyčiai – blogėja atmintis, susikaupimas, gali atsirasti depresija, nerimas ar psichozės epizodai.


• Imuninės sistemos nusilpimas – organizmas tampa jautresnis infekcijoms, lėčiau gyja žaizdos.


• Plaukų slinkimas, odos sausumas, trapūs nagai – dėl mitybos nepakankamumo ir vitaminų trūkumo.


• Socialinė izoliacija ir psichologinės komplikacijos – depresija, nerimas, obsesinis mąstymas, savižudybės rizika.

Apibendrinant: anoreksija yra ne tik valgymo sutrikimas, bet ir sisteminė būklė, turinti ilgalaikių pasekmių visam kūnui. Todėl labai svarbu ją atpažinti ir pradėti gydyti kuo anksčiau.

Anoreksijos prevencija nėra paprasta, nes tai sudėtingas psichologinis sutrikimas, dažnai susiformuojantis dėl daugybės vidinių ir išorinių veiksnių. Vis dėlto yra būdų, kaip sumažinti riziką ir skatinti sveiką santykį su maistu, kūnu ir savimi. Štai pagrindinės prevencinės priemonės:

1. Skatinti sveiką kūno įvaizdį nuo ankstyvo amžiaus. Mokyti vaikus ir paauglius priimti savo kūną tokį, koks jis yra, nesilyginti su nerealiais grožio standartais, rodomais žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.


2. Kalbėtis apie emocijas ir savivertę. Padėti jauniems žmonėms suprasti, kad jų vertė nepriklauso nuo išvaizdos ar svorio. Skatinti atvirą bendravimą apie emocijas, nerimą, stresą ir spaudimą.


3. Vengti komentavimo apie svorį ar išvaizdą. Ypač augančio amžiaus vaikams ir paaugliams. Net nekalti komentarai gali paskatinti nesaugumo jausmą ar norą „tobulėti“.


4. Ugdyti sveikus mitybos įpročius. Mokyti subalansuotos, nesuvaržytos mitybos, vengti kraštutinių dietų ir „gero“ ar „blogo“ maisto skirstymo.


5. Laiku reaguoti į pirmuosius įspėjamuosius ženklus. Jei pastebimas svorio kritimas, maisto ribojimas, nuolatinis nepasitenkinimas savo kūnu ar pasikeitęs elgesys – svarbu kuo anksčiau kreiptis į specialistus.


6. Tėvų ir pedagogų vaidmuo. Suaugusieji turėtų būti pavyzdžiu – rodyti pagarbaus santykio su savo kūnu pavyzdį, neperduoti vaikams savo nesaugumo dėl svorio ar išvaizdos.


7. Kritinis požiūris į medijų turinį. Mokyti analizuoti ir kritiškai vertinti nuotraukas, reklamą ir informaciją internete, ypač susijusią su „idealia“ išvaizda.

Anoreksiją išvengti padeda stipri emocinė sveikata, parama šeimoje ir aplinkoje bei sveikos vertybės, susijusios su kūnu, mityba ir savęs priėmimu.