Beždžionių raupai

1. Pirminė infekcija – virusas patenka į organizmą per odos pažeidimus, gleivines ar kvėpavimo takus.


2. Viremija – virusas dauginasi pirminėje infekcijos vietoje ir patenka į kraują.


3. Plitimas organizme – virusas iš kraujo pasiekia limfmazgius ir įvairius audinius.


4. Antrinė viremija – pakartotinai išplitęs virusas dar labiau užkrečia organizmą.


5. Bėrimų formavimasis – virusas pasiekia odą, kur susiformuoja būdingos pūslelės ir šašai.

• Užsikrėtę gyvūnai – virusas perduodamas per graužikų ar beždžionių įkandimus, įbrėžimus ar kontaktą su jų kūno skysčiais.


• Kontaktas su gyvūnų produktais – infekcija gali plisti per nepakankamai termiškai apdorotą mėsą ar užterštas medžiagas.


• Žmogaus–žmogaus perdavimas – virusas plinta artimo fizinio kontakto metu, per odos pažeidimus ar kvėpavimo takų lašelius.


• Užteršti daiktai – galima užsikrėsti per paviršius, patalynę ar drabužius, kuriuose yra viruso.


• Silpnas imunitetas – didina riziką užsikrėsti ir sunkiau įveikti infekciją.

• Karščiavimas


• Galvos skausmas


• Raumenų skausmai


• Silpnumas, nuovargis


• Padidėję limfmazgiai


• Odos bėrimas, kuris pereina kelias stadijas – dėmelės, pūslelės, pūlinukai, šašai.

1. Klinikinė apžiūra – įvertinami būdingi bėrimai, jų stadijos ir kartu esantys simptomai.


2. PGR tyrimas (polimerazės grandininė reakcija) – pagrindinis metodas, patvirtinantis viruso genetinės medžiagos buvimą.


3. Viruso kultivavimas – laboratorinis tyrimas, kai virusas auginamas specialiose terpėse (naudojamas retai dėl sudėtingumo).


4. Elektroninė mikroskopija – leidžia tiesiogiai pamatyti ortopoksvyrui būdingą viruso struktūrą.


5. Serologiniai tyrimai (antikūnų nustatymas) – gali parodyti imuninį atsaką, bet ne visada atskiria nuo kitų ortopoksvyrų.

1. Simptominis gydymas – skiriami vaistai nuo karščiavimo, skausmo mažinimui, pakankamas skysčių vartojimas ir poilsis.


2. Antivirusiniai vaistai – tam tikrais atvejais gali būti naudojami specifiniai preparatai, tokie kaip tecovirimatas, cidofoviras ar brincidofoviras.


3. Antrinių infekcijų prevencija – esant odos pažeidimams, skiriami antiseptikai ar antibiotikai, jei prisijungia bakterinė infekcija.


4. Izoliacija ir priežiūra – pacientai izoliuojami, siekiant sumažinti viruso plitimą, užtikrinama palaikomoji priežiūra.

Beždžionių raupai, nors dažniausiai praeina savaime, gali sukelti įvairių komplikacijų.

Sunkesniais atvejais pasitaiko antrinės bakterinės odos infekcijos, kurios gali lemti pūlinius ar ilgai gyjančias žaizdas.

Kartais išsivysto pneumonija, kai virusas ar bakterijos pažeidžia plaučius.

Virusas gali pažeisti akis ir sukelti ragenos uždegimą, kuris gali baigtis regėjimo sutrikimu.

Retesniais atvejais galimos sunkesnės komplikacijos – sepsis, encefalitas ar net mirtis, ypač žmonėms su nusilpusia imunine sistema.

Beždžionių raupų galima išvengti laikantis prevencinių priemonių.

Svarbiausia yra riboti kontaktą su laukiniais gyvūnais, ypač graužikais ir beždžionėmis, kurie gali platinti virusą.

Reikėtų vengti vartoti nepakankamai termiškai apdorotą gyvūninės kilmės maistą.

Labai svarbi rankų higiena – dažnas plovimas muilu ar dezinfekavimas.

Artimo kontakto su užsikrėtusiu asmeniu metu būtina naudoti apsaugines priemones (kaukes, pirštines), o ligonius reikėtų izoliuoti, kad virusas neplistų.

Kai kuriais atvejais gali būti taikoma vakcinacija nuo raupų, suteikianti dalinę apsaugą nuo beždžionių raupų.