Bronchektazės

1. Pirminis kvėpavimo takų pažeidimas – dėl infekcijos, uždegimo ar kitų veiksnių pažeidžiama bronchų sienelė.


2. Uždegiminės reakcijos suaktyvėjimas – bronchų audiniuose prasideda uždegimas, sukeliantis audinių pažeidimą.


3. Bronchų sienelės struktūros silpnėjimas – pažeidžiami raumeniniai ir elastingieji audiniai.


4. Negrįžtamas bronchų išsiplėtimas – dėl sienelių silpnumo bronchai praranda savo formą ir padidėja jų skersmuo.


5. Gleivių kaupimasis – išsiplėtę bronchai nebegali efektyviai pašalinti sekreto.


6. Lėtinis uždegimo palaikymas – sekretas sudaro palankią terpę bakterijų dauginimuisi, o tai dar labiau pažeidžia bronchus.

Bronchektazės gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, kurie pažeidžia bronchų sieneles ir sutrikdo gleivių pasišalinimą:

• Pasikartojančios kvėpavimo takų infekcijos – ypač vaikystėje persirgtos pneumonijos, tuberkuliozė, kosulys.


• Lėtinės plaučių ligos – LOPL, astma, cistinė fibrozė.


• Imuninės sistemos sutrikimai – įgimtas ar įgytas imuniteto nusilpimas.


• Aspiracijos epizodai – svetimkūnių ar skysčių patekimas į kvėpavimo takus.


• Įgimti struktūriniai kvėpavimo takų defektai – pvz., Kartagenerio sindromas.


• Kvėpavimo takų obstrukcija – navikai, randai ar padidėję limfmazgiai.


• Alerginės reakcijos – pvz., alerginė bronchopulmoninė aspergiliozė.


• Cheminių medžiagų ar dūmų poveikis – ilgalaikis dirginimas toksiškomis medžiagomis.

• Lėtinis kosulys su gausiomis gleivingomis ar pūlingomis skreplėmis.


• Pasikartojančios kvėpavimo takų infekcijos.


• Dusulys ar oro trūkumo jausmas, ypač fizinio krūvio metu.


• Kraujas skrepliuose (hemoptizė).


• Krūtinės skausmas ar diskomfortas.


• Švokštimas ar karkalai kvėpuojant.


• Bendras silpnumas ir nuovargis.


• Ilgainiui – svorio kritimas ir nagų būgnelių susidarymas dėl lėtinės hipoksijos.

1. Krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija (KT) – pagrindinis metodas, leidžiantis tiksliai nustatyti bronchų išsiplėtimą, jų formą ir pažeidimo mastą.


2. Krūtinės ląstos rentgenograma – gali parodyti netiesioginius pakitimus, tačiau mažiau informatyvi nei KT.


3. Skreplių tyrimas – nustatomi infekcijos sukėlėjai ir jų jautrumas antibiotikams.


4. Kvėpavimo funkcijos tyrimai (spirometrija) – vertinamas plaučių pajėgumas ir oro srautai.


5. Bronchoskopija – leidžia apžiūrėti bronchų vidų, nustatyti obstrukcijos priežastis ar paimti mėginius.


6. Kraujo tyrimai – uždegimo rodikliai, imuninės sistemos būklės vertinimas.


7. Genetiniai tyrimai – jei įtariama įgimta liga, pvz., cistinė fibrozė ar Kartagenerio sindromas.

Bronchektazių gydymas skirtas kontroliuoti infekciją, mažinti uždegimą, pagerinti gleivių pasišalinimą ir sulėtinti ligos progresavimą. Pagrindinės priemonės:

1. Antibiotikai – parenkami pagal skreplių pasėlio rezultatus, skiriami infekcijų paūmėjimų metu arba profilaktiškai kai kuriais atvejais.


2. Kvėpavimo takų drenažo technikos – specialūs kvėpavimo pratimai, posturalinė drenažo padėtis, vibraciniai prietaisai gleivėms pašalinti.


3. Bronchus plečiantys vaistai – skiriami, jei yra susiaurėję kvėpavimo takai ar kartu sergama astma/LOPL.


4. Priešuždegiminiai vaistai – siekiant sumažinti bronchų uždegimą.


5. Mukolitikai – gleives skystinantys preparatai, palengvinantys jų pasišalinimą.


6. Fizioterapija ir kvėpavimo mankšta – gerina plaučių ventiliaciją ir gleivių pasišalinimą.


7. Skiepai – nuo gripo, pneumokoko, siekiant išvengti infekcijų paūmėjimų.


8. Chirurginis gydymas – retai, tik esant lokalizuotam pažeidimui ir neveiksmingam konservatyviam gydymui.

Tikslas – mažinti simptomus, užkirsti kelią paūmėjimams ir išlaikyti kuo geresnę plaučių funkciją.

Bronchektazės, ypač negydomos arba dažnai paūmėjančios, gali sukelti įvairias komplikacijas.

Dažna komplikacija yra lėtinės kvėpavimo takų infekcijos, kurios silpnina plaučių funkciją ir gali lemti dažnus paūmėjimus.

Dėl užsitęsusio uždegimo ir gleivių kaupimosi ilgainiui gali vystytis progresuojantis kvėpavimo nepakankamumas.

Kai kuriems pacientams pasireiškia kraujavimas iš kvėpavimo takų (hemoptizė), kuris kartais būna gausus ir pavojingas gyvybei.

Bronchektazės taip pat gali sukelti plaučių hipertenziją, o sunkiais atvejais – dešiniosios širdies nepakankamumą (cor pulmonale).

Dėl lėtinės hipoksijos gali atsirasti nagų būgneliai ir pirštų galų sustorėjimas.

Bronchektazių riziką galima sumažinti laiku gydant ir užkertant kelią kvėpavimo takų ligoms bei stiprinant plaučių sveikatą.

Svarbu laiku ir tinkamai gydyti kvėpavimo takų infekcijas, ypač pneumoniją ir bronchitą, kad jos nepaliktų ilgalaikių pažeidimų.

Reikėtų pasiskiepyti nuo gripo, pneumokoko ir kitų kvėpavimo takų infekcijas sukeliančių ligų, siekiant išvengti sunkių uždegimų.

Būtina vengti rūkymo ir pasyvaus dūmų poveikio, nes tai žaloja bronchus ir silpnina jų apsaugines funkcijas.

Kvėpavimo takų higiena – tinkamas kosulio valdymas, pakankamas skysčių vartojimas, reguliarus rankų plovimas – padeda sumažinti infekcijų riziką.

Žmonėms, linkusiems į bronchų ligas, naudinga reguliariai atlikti kvėpavimo pratimus ir stiprinti imunitetą subalansuota mityba, fiziniu aktyvumu bei pakankamu poilsiu.