Citomegalovirusinė infekcija

1. Viruso patekimas į organizmą – CMV perduodamas per užkrėstus kūno skysčius, transplantaciją ar iš motinos vaisiui nėštumo metu.


2. Pirminė infekcija – virusas patenka į kraują ir limfą, pradeda daugintis užkrėstose ląstelėse.


3. Išplitimas į organus ir audinius – CMV per kraujotaką pasiekia kepenis, blužnį, plaučius, virškinimo traktą, akis ir nervų sistemą.


4. Imuninės sistemos reakcija – organizmas pradeda gaminti antikūnus ir aktyvuoja ląstelinį imunitetą viruso kontrolei.


5. Latentinė fazė – po pirminės infekcijos virusas lieka „užslėptas“ tam tikrose ląstelėse (pvz., leukocituose), nesukeldamas simptomų.


6. Reaktyvacija – nusilpus imuninei sistemai, virusas gali vėl suaktyvėti ir sukelti ligos požymius.

Citomegalovirusinė infekcija atsiranda dėl užsikrėtimo citomegalovirusu (CMV), kuris perduodamas įvairiais keliais, kai virusas patenka į žmogaus organizmą. Dažniausios priežastys yra:

• Kontaktas su užkrėstais kūno skysčiais – seilėmis, krauju, šlapimu, motinos pienu, lytiniais skysčiais.


• Lytiniai santykiai – virusas perduodamas per makšties ar spermos sekretą.


• Motinos perdavimas vaikui – nėštumo metu per placentą, gimdymo metu arba žindant.


• Kraujo perpylimas ir transplantacijos – virusas gali būti perduodamas per užkrėstą kraują ar organą.


• Artimas kontaktas su užsikrėtusiu asmeniu – ypač kolektyvuose, kur yra mažų vaikų ar nusilpusi imuninė sistema.

• Karščiavimas – kūno temperatūros padidėjimas.


• Nuovargis – ilgalaikis silpnumo jausmas ir energijos stoka.


• Raumenų skausmai – bendras kūno maudimas.


• Padidėję limfmazgiai – dažniausiai kaklo, pažastų ar kirkšnių srityse.


• Padidėjusi kepenys ir blužnis – nustatoma apžiūros ar tyrimų metu.


• Gerklės skausmas – panašus į virusinės anginos.


• Regėjimo sutrikimai – esant akių pažeidimui.


• Virškinimo sutrikimai – pykinimas, viduriavimas ar pilvo skausmai, jei pažeidžiamas virškinimo traktas.

1. Kraujo serologiniai tyrimai – nustatomi CMV IgM ir IgG antikūnai, padedantys įvertinti, ar infekcija yra ūminė, ar persirgta anksčiau.


2. PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas – aptinkama ir kiekybiškai įvertinama CMV DNR kraujyje ar kituose mėginiuose.


3. Viruso kultūra – CMV išskyrimas iš kraujo, šlapimo, seilių ar kitų skysčių.


4. Kraujo tyrimai organų funkcijai įvertinti – kepenų fermentai, kraujo ląstelių skaičius.


5. Oftalmologinis tyrimas – jei įtariamas CMV sukeltas akių pažeidimas.


6. Biopsija – retai, jei būtina patvirtinti specifinį organo pažeidimą.

1. Sveikiems asmenims su stipria imunine sistema – specifinio gydymo dažniausiai nereikia, taikomas simptominis gydymas (poilsis, skysčių vartojimas, karščiavimą mažinantys vaistai), nes organizmas pats suvaldo infekciją.


2. Nėščiosioms ir naujagimiams – infekcija vertinama individualiai, gali būti taikomi virusą slopinantys vaistai arba stebėsena, priklausomai nuo rizikos vaisiui ar kūdikiui.


3. Žmonėms su nusilpusia imunine sistema (pvz., po organų transplantacijos, sergantiems ŽIV) – skiriami antivirusiniai vaistai (gancikloviras, valgancikloviras, foscarnetas, cidofoviras), siekiant sumažinti viruso aktyvumą ir išvengti komplikacijų.


4. Organų pažeidimų atvejais – taikomas tikslinis gydymas, skirtas konkretaus organo funkcijos atkūrimui ir uždegimo mažinimui.

Citomegalovirusinė infekcija gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač nusilpus imunitetui ar užsikrėtus nėštumo metu.

Viena rimčiausių yra įgimta CMV infekcija, galinti lemti klausos praradimą, regos sutrikimus ar vystymosi sulėtėjimą vaikui.

Esant imunodeficitui, gali išsivystyti plaučių uždegimas arba hepatitas, sukeliantis kepenų funkcijos sutrikimus.

CMV taip pat gali pažeisti akis, sukeldamas retinitą, kuris be gydymo gali baigtis aklumu.

Nervų sistemą apimanti infekcija gali lemti encefalitą arba meningitą, pasireiškiantį neurologiniais sutrikimais.

Kai kuriais atvejais pasireiškia virškinimo trakto pažeidimai – ezofagitas, kolitas ar gastritas.

Negydoma ar sunkiai kontroliuojama infekcija gali sukelti bendrą organizmo silpnėjimą ir padidinti kitų infekcijų riziką.

Citomegalovirusinės infekcijos išvengti padeda atsargumo priemonės, mažinančios viruso perdavimo riziką.

Labai svarbu laikytis rankų higienos, ypač po kontakto su mažais vaikais, jų seilėmis ar vystyklų turiniu.

Rekomenduojama vengti indų, stalo įrankių, rankšluosčių ir dantų šepetėlių dalijimosi su kitais asmenimis.

Svarbu saugiai elgtis lytinių santykių metu, naudojant prezervatyvus ir ribojant atsitiktinius partnerius.

Medicininėse procedūrose būtina užtikrinti tinkamą kraujo ir organų donorų patikrą dėl CMV.

Nėščiosioms patariama vengti glaudaus kontakto su užsikrėtusiais asmenimis ir laikytis visų gydytojo nurodymų, siekiant apsaugoti vaisių.

Imunitetą silpninantiems pacientams svarbus yra reguliarus sveikatos stebėjimas ir, jei reikia, antivirusinė profilaktika.