Dantų fluorizė

1. Per didelis fluoro kiekis organizme – dažniausiai per burną vartojant fluoridu praturtintą vandenį, maistą ar burnos higienos priemones vaikystės metu, kai dantys dar formuojasi.


2. Fluoro kaupimasis emalyje – fluoridas įsiskverbia į dantų emalį ir pakeičia jo mineralų struktūrą, trikdydamas normalų kalcio ir fosfato junginių susidarymą.


3. Emalio mineralizacijos sutrikimas – dėl šių pokyčių emalio kristalai tampa nevisiškai išsidėstę ir ne tokie tvirti, o kai kurios emalio dalys išlieka mažiau mineralizuotos.


4. Emalio struktūros pakitimai – emalis tampa ne vienodas, atsiranda mikroskopinės poros, kurios vėliau gali pasireikšti matomomis dėmėmis ar juostelėmis.


5. Kosmetiniai defektai – matomi baltos, gelsvos ar rudai dėmės emalyje, kurios dažnai būna tolygiai arba nelygiai pasiskirsčiusios ant dantų paviršiaus.


6. Lėtas progresavimas – šie pakitimai dažniausiai vystosi palaipsniui vaikystėje ir išlieka visą gyvenimą.

Dantų fluorizė atsiranda dėl per didelio fluoro kiekio poveikio vaikystėje, kai dantys dar formuojasi ir emalis yra jautrus mineralizacijos sutrikimams.

Pagrindinės priežastys:

1. Per didelis fluoro kiekis geriamajame vandenyje – kai vanduo yra per daug fluoruotas, ypač vietovėse, kuriose natūraliai fluoro koncentracija yra aukšta.


2. Netinkamas fluoro turinčių burnos higienos priemonių naudojimas – vaikai, ypač mažame amžiuje, gali praryti per daug fluoro iš dantų pastos ar skalavimo skysčių.


3. Maisto papildai ir vaistai su fluoru – netinkamai dozuoti ar per daug vartojami fluoro preparatai.


4. Kombinuotas fluoro poveikis – kai vaikas vienu metu gauna fluorą iš kelių šaltinių (vandens, maisto, vaistų, burnos higienos priemonių).


5. Vaiko amžius ir dantų vystymosi etapas – fluorizė dažniausiai pasireiškia vaikams iki 8 metų, kai dantų emalis aktyviai formuojasi.

• Baltos dėmės ar juostelės ant dantų paviršiaus – tai ankstyviausias ir labiausiai paplitęs požymis.


• Gelsvos ar rudos dėmės – sunkesniais atvejais dėmės būna tamsesnės ir labiau matomos.


• Emalio nelygumai – dantų paviršius gali tapti šiurkštus arba mažiau blizgus.


• Emalio pažeidimai – kai kuriais atvejais gali atsirasti emalio plonėjimas ar mikroįtrūkimai.


• Estetinis diskomfortas – dėl matomų dėmių dantys atrodo neestetiškai, kas gali sukelti psichologinį nepasitenkinimą.

1. Kliniška odontologinė apžiūra – pagrindinis tyrimas, kurio metu gydytojas apžiūri dantų paviršių, vertina emalio spalvos pakitimus, dėmes ir emalio struktūrą.


2. Fotografavimas – dantų nuotraukos padeda dokumentuoti fluorizės pobūdį ir stebėti pokyčius gydymo metu.


3. Rentgeno (radiologinis) tyrimas – atliekamas, jei reikia įvertinti danties struktūrą ir nustatyti, ar nėra gilesnių emalio ar dentino pažeidimų.


4. Paciento anamnezė – svarbu išsiaiškinti fluoro vartojimo istoriją, ypač vaikystėje (vandens fluorizavimas, vaistai, burnos priežiūros priemonės).


5. Įvertinimas pagal Dean’s indekso sistemą – naudojama standartinė fluorizės klasifikacija, įvertinanti fluoro pažeidimo laipsnį ir intensyvumą.

Dantų fluorizės gydymas priklauso nuo pažeidimo sunkumo ir estetinių paciento poreikių, nes ši būklė yra daugiau kosmetinis nei funkcinis dantų pažeidimas.

1. Profilaktika ir fluoro vartojimo korekcija – svarbu sumažinti fluoro poveikį ateityje, koreguojant burnos higienos priemonių vartojimą ir stebint fluoro kiekį vandenyje bei maisto produktuose.


2. Profesionalus dantų valymas – pašalina paviršines dėmes ir gerina dantų išvaizdą.


3. Balinimas – gali būti taikomas, jei dėmės nėra per ryškios, siekiant pagerinti estetinius rezultatus.


4. Emalio mikroabrasija – švelnus emalio paviršiaus šlifavimas, pašalinant plonas pažeistos emalio sluoksnio dalis ir sumažinant dėmių matomumą.


5. Kompozitinės plombos ar laminatės – naudojamos vidutinio ar sunkaus pažeidimo atvejais, kai būtina dengti matomus emalio defektus.


6. Keramikos vainikėliai – taikomi sunkiems atvejams, kai emalio pažeidimas yra didelis ir kiti gydymo būdai nepakankami.

Pirmiausia, fluorizė gali sukelti estetinį diskomfortą – matomos baltos, gelsvos ar rudos dėmės ant dantų paviršiaus gali sumažinti pasitikėjimą savimi ir sukelti socialinį nerimą.

Sunkesniais atvejais gali išsivystyti emalio struktūros pažeidimai, dėl kurių dantys tampa mažiau atsparūs mechaniniams pažeidimams, skilimams ar dėvėjimuisi.

Dėl emalio defektų gali padidėti dantų jautrumas karštiems, šalties ar saldiems dirgikliams, sukeldamas nemalonius pojūčius kasdienėje veikloje.

Kai kurie pacientai gali patirti didesnę ėduonies riziką, nes pažeistas emalis sunkiau apsaugo dantį nuo bakterijų ir rūgščių poveikio.

Ilgainiui, jei fluorizė nėra tinkamai valdoma, gali prireikti sudėtingesnių odontologinių intervencijų, tokių kaip plombavimas, laminatės ar vainikėliai.

Norint sumažinti dantų fluorizės riziką, svarbu kontroliuoti fluoro kiekį, ypač vaikų gyvenimo pradžioje, kai dantys formuojasi.

Pirmiausia, reikėtų tikrinti ir reguliuoti fluoro koncentraciją geriamajame vandenyje, vengiant per didelio fluoro kiekio, ypač vietovėse, kur fluoro natūrali koncentracija yra aukšta.

Vaikams naudoti tik nedidelį kiekį fluoro turinčių dantų pastų ir mokyti juos neįkando ar nenuryti pastos, kad sumažėtų fluoro vartojimas per burną.

Vengti papildomo fluoro vartojimo be gydytojo rekomendacijos, ypač jei jau vartojamas fluoridu praturtintas vanduo ar maistas.

Atidžiai rinktis burnos higienos priemones, skirtas vaikams, kurios atitinka amžiaus reikalavimus ir turi tinkamą fluoro koncentraciją.

Tėvų ir globėjų švietimas apie fluoro poveikį ir tinkamą jo vartojimą burnos priežiūrai vaikystėje.