Depresija

Depresijos eiga dažniausiai vystosi palaipsniui, nors kai kuriais atvejais gali prasidėti staiga, reaguojant į stiprų išorinį veiksnį. Eiga gali skirtis priklausomai nuo žmogaus, tačiau dažniausiai apima šiuos etapus:

1. Pirmieji požymiai. Depresija dažnai prasideda nuo nežymių pokyčių emocinėje būsenoje: sumažėja motyvacija, atsiranda apatija, nuovargis, prarandamas susidomėjimas įprasta veikla. Šiame etape žmogus dažnai dar nesuvokia, kad tai gali būti depresijos pradžia.


2. Simptomų stiprėjimas. Laikui bėgant prastėja nuotaika, atsiranda beviltiškumo ar beprasmybės jausmas, didėja izoliacija, gali sutrikti miegas ir apetitas. Kasdienės užduotys tampa vis sunkesnės, trūksta jėgų ir noro veikti.


3. Pilnai išsivysčiusi depresija. Šiame etape depresija stipriai veikia žmogaus gyvenimą – darbas, mokslai, santykiai ar asmeninė priežiūra tampa iššūkiu. Gali atsirasti rimtų minčių apie gyvenimo beprasmiškumą ar net savižudybę.


4. Pagalbos paieška ir gydymas. Jei žmogus kreipiasi pagalbos, taikomas gydymas (psichoterapija, medikamentai ar jų derinys) gali palaipsniui sumažinti simptomus. Tinkamai gydoma depresija dažniausiai yra įveikiama, nors kai kuriems žmonėms gali pasikartoti.


5. Pasveikimas arba atkrytis. Dalis žmonių visiškai pasveiksta, kitiems depresija gali kartotis (ypač jei veikia tie patys rizikos veiksniai). Todėl svarbi ne tik gydymo trukmė, bet ir prevencinių priemonių taikymas ilgalaikėje perspektyvoje.

Svarbu: kuo anksčiau atpažįstama ir pradedama gydyti depresija, tuo geresnė jos eiga ir mažesnė atkryčio rizika.

Depresijos atsiradimo priežastys yra daugialypės – ją lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika. Dažnai konkrečios priežastys susipina tarpusavyje ir kiekvieno žmogaus atveju gali būti skirtingos.

1. Biologinės priežastys. Depresija siejama su smegenų chemijos pokyčiais – ypač serotonino, dopamino ir kitų neurotransmiterių disbalansu. Be to, paveldimumas turi reikšmės: jei šeimoje yra sirgusių depresija, rizika padidėja. Kai kuriais atvejais ją gali išprovokuoti hormonų pokyčiai (pvz., po gimdymo, menopauzės metu ar sergant skydliaukės ligomis).


2. Psichologinės priežastys. Tam tikri asmenybės bruožai, tokie kaip žema savivertė, pesimizmas, polinkis į savikritiką ar sunkumai tvarkantis su stresu, gali didinti depresijos riziką. Taip pat depresiją gali paskatinti neišspręstos psichologinės traumos ar ankstyvo gyvenimo sunkumai.


3. Socialinės ir gyvenimiškos priežastys. Ilgalaikis stresas, netektys, konfliktai, skyrybos, vienatvė, smurtas šeimoje ar darbe, finansinės problemos ar nedarbas yra dažni veiksniai, susiję su depresijos pradžia. Didelę įtaką gali turėti ir silpnas socialinis palaikymas.


4. Lėtinės ligos ir priklausomybės. Depresiją dažnai lydi ar išprovokuoja kitos ligos – pvz., vėžys, širdies ligos, cukrinis diabetas. Taip pat riziką didina alkoholio ar narkotikų vartojimas.

Apibendrinant, depresija retai kyla dėl vienos aiškios priežasties – dažniausiai tai yra kelių veiksnių visuma, kuri lemia sutrikimo išsivystymą.

• Nuolatinė liūdna, tuščia ar beviltiška nuotaika.


• Motyvacijos, džiaugsmo ir susidomėjimo praradimas veikla, kuri anksčiau teikė malonumą.


• Energijos stoka, nuolatinis nuovargis.


• Sumažėjusi koncentracija, sunku priimti sprendimus.


• Savęs kaltinimas, menkavertiškumo ar beprasmybės jausmas.


• Miego sutrikimai – nemiga arba per ilgas miegas.


• Apetito pokyčiai – sumažėjęs arba padidėjęs.


• Sulėtėjęs arba sujaudrėjęs judėjimas ir kalbėjimas.


• Socialinė izoliacija, atsiribojimas nuo artimųjų.


• Mintys apie mirtį ar savižudybę.

Svarbu: depresijos simptomai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, lyties ar individualių savybių. Jei pastebimi keli iš šių požymių, svarbu kreiptis į specialistą – kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresni rezultatai.

Įtariant depresiją, svarbiausia yra išsamus psichikos sveikatos įvertinimas, kurį atlieka gydytojas (dažniausiai psichiatras arba psichologas). Nors depresijai diagnozuoti nereikia specifinių laboratorinių tyrimų, tam tikri tyrimai gali padėti atmesti kitas galimas simptomų priežastis.

1. Psichologinis vertinimas Atliekamas pokalbis su pacientu, kurio metu vertinami emociniai, elgesio ir kognityviniai (mąstymo) pokyčiai, simptomų trukmė ir poveikis kasdieniam gyvenimui. Taip pat gali būti naudojami specialūs klausimynai, pvz.: – PHQ-9 (depresijos sunkumo skalė); – Becko depresijos inventorius (BDI)

2. Klinikinis pokalbis ir psichiatro konsultacija. Gydytojas įvertina simptomus pagal tarptautinius diagnostikos kriterijus (pvz., ICD-10 arba DSM-5). Tai padeda atskirti depresiją nuo kitų psichikos ar fizinės sveikatos sutrikimų.

3. Kraujo tyrimai (pagal poreikį). Jie atliekami tam, kad būtų atmestos fizinės būklės, galinčios sukelti depresijos simptomus, pvz.:

• Skydliaukės hormonų tyrimai (TSH, FT4) – skydliaukės sutrikimai gali sukelti nuotaikos svyravimus.


• Feritinas, vitaminas B12, folio rūgštis – jų trūkumas gali lemti nuovargį, apatiją.


• Gliukozės kiekis kraujyje ar elektrolitai – bendram sveikatos įvertinimui.

4. Kiti tyrimai (individualiai). Kai kuriais atvejais gali būti reikalinga neurologo ar kito specialisto konsultacija, jei įtariami neurologiniai ar somatiniai sutrikimai, galintys imituoti depresiją.

Apibendrinant: depresijos diagnozė pirmiausia grindžiama pokalbiu, simptomų įvertinimu ir specialisto išvada. Laboratoriniai tyrimai atliekami tik esant įtarimui dėl gretutinių ar ją imituojančių ligų.

1. Psichoterapija. Tai vienas pagrindinių depresijos gydymo būdų. Efektyviausi metodai yra kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri padeda keisti neigiamus mąstymo modelius ir elgesį, interpersonalinė terapija (IPT), orientuota į santykių ir emocinių sunkumų sprendimą, bei psichodinaminė terapija, kuri nagrinėja gilumines emocines priežastis. Psichoterapija gali būti taikoma individualiai, poroje, grupėje ar šeimos kontekste.


2. Medikamentinis gydymas. Esant vidutinio ar sunkaus laipsnio depresijai, dažnai skiriami antidepresantai. Dažniausiai vartojamos grupės yra SSRI (selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai), SNRI (serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai), taip pat gali būti naudojami tricikliai antidepresantai ar kiti, priklausomai nuo individualios reakcijos. Vaistus skiria ir jų veikimą prižiūri gydytojas psichiatras. Vartojimas turi būti nuoseklus ir ilgalaikis, net jei simptomai palengvėja.


3. Gyvenimo būdo pokyčiai ir palaikymas. Svarbų vaidmenį depresijos valdyme turi reguliarus fizinis aktyvumas, sveika mityba, kokybiškas miegas, psichoaktyvių medžiagų ir alkoholio vengimas bei artimųjų palaikymas ir socialinių ryšių stiprinimas.


4. Kiti gydymo metodai. Sunkios ar atsparios depresijos atvejais gali būti taikomi papildomi metodai, tokie kaip elektros impulsų terapija (EIT), transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS) ar, esant būtinybei, hospitalizacija, kai kyla savižudybės rizika arba žmogus nesugeba pasirūpinti savimi.

Depresija yra išgydoma, tačiau gydymas gali užtrukti. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai derinami keli gydymo būdai ir nuosekliai laikomasi specialisto rekomendacijų.

• Savižudybės rizika. Tai viena pavojingiausių depresijos komplikacijų. Ilgalaikis beviltiškumo, skausmo ir beprasmybės jausmas gali sukelti mintis apie savižudybę ar bandymus ją įvykdyti.


• Priklausomybės. Žmonės, bandydami malšinti emocinį skausmą, gali pradėti piktnaudžiauti alkoholiu, raminamaisiais ar kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, o tai dar labiau pablogina būklę.


• Fizinės sveikatos sutrikimai. Depresija siejama su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto, nutukimo, virškinimo problemų ir skausmo sindromų rizika. Taip pat gali silpnėti imuninė sistema.


• Lėtinis nuovargis ir darbingumo sumažėjimas. Depresija mažina energiją, motyvaciją ir gebėjimą susikaupti, todėl nukenčia darbas, mokslai ar kasdienė veikla. Tai gali lemti socialinę izoliaciją ir prarastas profesines galimybes.


• Santykių ir šeimos problemos. Dėl emocinio užsisklendimo, dirglumo ar abejingumo dažnai kenčia artimi santykiai. Depresija gali sukelti konfliktus, nesutarimus ar emocinį atitolimą.


• Kitų psichikos sutrikimų išsivystymas. Negydoma depresija gali pereiti į lėtinę formą arba išsivystyti kartu su kitais sutrikimais, tokiais kaip nerimo sutrikimai, panikos atakos ar valgymo sutrikimai.


• Sumažėjusi gyvenimo kokybė. Depresija daro įtaką žmogaus gebėjimui džiaugtis gyvenimu, siekti tikslų ar jaustis pilnaverčiu, todėl bendra gyvenimo kokybė ženkliai suprastėja.

Visiškai išvengti depresijos ne visada įmanoma, ypač jei yra paveldėtas polinkis ar susiduriama su stipriais gyvenimo išbandymais. Tačiau galima imtis veiksmingų priemonių, kurios padeda sumažinti jos atsiradimo riziką ar užkirsti kelią atkryčiui.

• Emocinės sveikatos stiprinimas. Mokymasis atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas, gebėjimas tvarkytis su stresu, savivertės stiprinimas ir pozityvaus mąstymo ugdymas gali padėti išvengti emocinės būsenos blogėjimo.


• Fizinis aktyvumas. Reguliari fizinė veikla padeda palaikyti gerą nuotaiką, mažina įtampą, gerina miegą ir skatina „laimės hormonų“ (pvz., serotonino, endorfinų) gamybą.


• Subalansuota mityba ir pakankamas miegas. Sveika, maistingų medžiagų turtinga mityba bei reguliarus, kokybiškas miegas palaiko tiek fizinę, tiek psichinę gerovę.


• Socialinis palaikymas. Artimi santykiai su šeima, draugais ar bendruomene padeda išvengti vienatvės ir suteikia emocinį saugumą. Bendravimas ir pasidalijimas sunkumais gali sumažinti psichologinę naštą.


• Streso valdymas. Stresinių situacijų vengimas, jų mažinimas ar įveikos strategijų (pvz., meditacijos, kvėpavimo pratimų, atsipalaidavimo technikų) taikymas padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą.


• Laiku ieškoma pagalba. Jei jaučiamas ilgalaikis nuovargis, liūdesys ar nerimas, svarbu nelaukti, kol būsena pablogės – kreipimasis į psichikos sveikatos specialistą padeda laiku sustabdyti problemos progresavimą.


• Tinkamas darbo ir poilsio balansas. Nuolatinis pervargimas, per dideli reikalavimai sau ir nepakankamas poilsis didina psichologinį krūvį ir gali išsekinti emocinius resursus.

Nors depresija gali paveikti bet kurį žmogų, sąmoningas rūpinimasis savo emocine gerove, sveiku gyvenimo būdu ir savalaikė pagalba yra svarbiausi žingsniai jos prevencijoje.