Dermatomiozitas

Dermatomiozito eiga dažniausiai prasideda palaipsniui, kai organizmo imuninė sistema klaidingai atakuoja raumenų ir odos audinius. Pradinėse ligos stadijose atsiranda uždegimas, kuris sukelia raumenų silpnumą ir odos pokyčius. Uždegiminiai procesai palaipsniui progresuoja, raumenų skaidulos nyksta, dėl to mažėja raumenų jėga ir funkcionalumas.

Kai kuriais atvejais liga gali išplisti ir paveikti kitus organus, sukeldama sisteminius simptomus. Be tinkamo gydymo, dermatomiozitas gali komplikuotis raumenų atrofija ir ilgalaikiais judėjimo sutrikimais. Liga gali būti periodinė, su remisijomis ir paūmėjimais, arba progresuojanti be aiškių atslūgimų.

Ankstyva diagnostika ir gydymas padeda pristabdyti ligos progresavimą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

• Autoimuninė reakcija – organizmo imuninė sistema klaidingai atakuoja savo raumenų ir odos audinius.


• Genetiniai veiksniai – paveldimas polinkis gali didinti riziką susirgti.


• Infekcijos – kai kurios virusinės ar bakterinės infekcijos gali išprovokuoti ligos pradžią.


• Aplinkos veiksniai – ultravioletinė spinduliuotė, cheminės medžiagos ar vaistai gali paskatinti uždegimą.


• Kitos autoimuninės ligos – dermatomiozitas dažnai siejamas su kitomis sisteminėmis autoimuninėmis ligomis.


• Vėžys – kai kuriais atvejais dermatomiozitas gali būti susijęs su navikų atsiradimu organizme.

• Raumenų silpnumas, ypač šlaunų ir pečių srityje


• Būdingas raudonas arba violetinis odos bėrimas ant veido, vokų ir sąnarių


• Odos patinimas ir jautrumas saulės spinduliams


• Sąnarių skausmas ir patinimas


• Nuovargis ir bendras silpnumas


• Ryškūs odos pokyčiai, tokie kaip pleiskanojimas ar storėjimas


• Kvėpavimo sutrikimai, jei pažeidžiami plaučiai (retai)

1. Kraujo tyrimai – vertinami uždegimo žymenys (CRB, ESR), raumenų fermentai (CK, aldolazė), autoantikūnai (pvz., anti-Mi-2, anti-Jo-1).


2. Raumenų biopsija – atliekama norint patvirtinti uždegiminį procesą raumenyse.


3. Elektromiografija (EMG) – vertina raumenų elektrinę veiklą ir pažeidimus.


4. Odų biopsija – gali būti atliekama nustatyti specifinius odos pokyčius.


5. Vaizdiniai tyrimai (MRT, ultragarsas) – naudojami raumenų uždegimo ir pažeidimo įvertinimui.


6. Kvėpavimo funkcijos tyrimai – atliekami, jei yra įtarimų dėl plaučių pažeidimo.


7. Onkologiniai tyrimai – kartais reikalingi, nes dermatomiozitas gali būti susijęs su vėžiu.

Gydymas yra kompleksinis ir skiriamas atsižvelgiant į ligos sunkumą bei pažeidimų mastą.

• Kortikosteroidai – pagrindiniai vaistai uždegimui slopinti ir raumenų silpnumui mažinti.


• Imunosupresantai – naudojami, kai kortikosteroidai nepakankamai veiksmingi arba norima sumažinti jų dozę (pvz., metotreksatas, azatioprinas).


• Fizinė terapija ir kineziterapija – padeda išlaikyti raumenų jėgą ir judrumą.


• Antivirusiniai ar kiti specifiniai vaistai – gali būti skiriami, jei ligą išprovokavo infekcija.


• Odų priežiūra – naudojami kremai ir apsauga nuo saulės siekiant sumažinti odos pažeidimus.


• Reguliarūs sveikatos patikrinimai – ypač svarbūs dėl galimų komplikacijų ir kitų organų pažeidimų stebėjimo.

Dermatomiozitas gali sukelti raumenų silpnumą ir atrofiją, ribojančią judrumą ir kasdienę veiklą.

Liga gali paveikti ir kitus organus, sukeldama kvėpavimo sutrikimus dėl plaučių pažeidimo. Gali išsivystyti širdies uždegimas ar kiti širdies sutrikimai. Dažnai pacientai patiria sąnarių skausmą ir deformacijas.

Odos pažeidimai gali komplikuotis infekcijomis ar ilgalaikiais randais.

Kai kuriems ligoniams išsivysto autoimuninės komplikacijos ar susijusios ligos. Be to, dermatomiozitas kai kuriais atvejais yra susijęs su vėžio rizika, todėl reikalinga nuolatinė sveikatos kontrolė.

Dermatomiozito prevencija nėra visiškai aiški dėl ligos autoimuninio pobūdžio, tačiau galima sumažinti riziką laikantis kelių rekomendacijų. Svarbu rūpintis bendra imunine sistema – palaikyti sveiką gyvenimo būdą, tinkamai maitintis ir vengti streso.

Reikėtų saugotis virusinių ir bakterinių infekcijų, kurios gali išprovokuoti autoimuninį atsaką. Saikingai ir tinkamai naudoti vaistus, vengti neigiamo aplinkos poveikio, pvz., ultravioletinių spindulių perdozavimo.

Ankstyva ligos diagnostika ir gydymas padeda sumažinti komplikacijų riziką. Taip pat svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, ypač jei šeimoje yra autoimuninių ligų istorija.