Disociaciniai sutrikimai

1. Pradinė reakcija į stresą ar traumą – asmens psichika patiria stiprų emocinį ar psichologinį sukrėtimą, kuris viršija įprastas įveikos galimybes.


2. Psichikos atsiskyrimo mechanizmo suaktyvėjimas – smegenys tarsi „atskiria“ tam tikras mintis, jausmus ar prisiminimus nuo sąmoningo suvokimo, siekdamos apsaugoti asmenį nuo per didelio streso poveikio.


3. Vientisumo sutrikimas – atsiranda ryškesnis atskyrimas tarp sąmonės, atminties, tapatumo ar suvokimo sričių.


4. Pakartotinis aktyvavimasis – disociaciniai epizodai gali kartotis panašiose situacijose ar veikiant tam tikriems dirgikliams.


5. Lėtinė eiga – jei procesas užsitęsia, atsiskyrimo mechanizmas tampa įprastas atsako į stresą būdas, formuojantis disociacinį sutrikimą kaip ilgalaikę psichikos būklę.

Disociaciniai sutrikimai atsiranda dėl psichikos procesų vientisumo sutrikimo, kai smegenys tam tikras mintis, jausmus ar prisiminimus atskiria nuo sąmoningo suvokimo. Pagrindinės priežastys gali būti:

• Sunki psichologinė trauma – patirtas smurtas, prievarta, karo veiksmai, nelaimingi atsitikimai ar kitos ekstremalios situacijos.


• Ilgalaikis stresas – nuolatinis emocinis spaudimas ar gyvenimas nesaugioje aplinkoje.


• Vaikystės traumavimas – ankstyvame amžiuje patirtas fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas, nepriežiūra.


• Sudėtingi tarpasmeniniai santykiai – ilgai trunkantis psichologinis spaudimas, manipuliacija ar grėsmė.


• Kultūriniai ir socialiniai veiksniai – aplinkos, kuriose disociacija yra toleruojama ar skatinama, poveikis.


• Psichikos ir neurologinės ligos – tam tikros būklės gali padidinti polinkį į disociacines reakcijas.

• Atminties praradimas (amnezija) – nepajėgumas prisiminti svarbių asmeninių įvykių, dažnai susijusių su trauma ar stresu.


• Depersonalizacija – jausmas, kad stebi save iš šalies, tarsi būtum atsiskyręs nuo savo kūno ar minčių.


• Derealizacija – aplinka atrodo nereali, lyg sapne ar per miglą.


• Tapatybės sutrikimas – kelių skirtingų asmenybės būsenų buvimas ar jų kaitaliojimasis.


• Sunkumai susikoncentruoti – dėmesio išlaikymo problemos, minčių „išslydimas“.


• Laiko pojūčio sutrikimai – pojūtis, kad laikas juda per greitai, per lėtai arba visai „dingsta“ tam tikri laiko tarpai.


• Emocinis atotrūkis – jausmas, kad emocijos yra nuslopintos arba atsietos nuo patirties.

1. Išsamus klinikinis pokalbis – surenkama paciento psichologinė ir medicininė anamnezė, aptariami simptomai, jų trukmė ir kontekstas.


2. Psichologinis įvertinimas – naudojami standartizuoti klausimynai ir testai (pvz., Disociacijos patirties skalė – DES).


3. Psichiatro konsultacija – diagnozės patvirtinimui ir kitų psichikos sutrikimų atskyrimui.


4. Neurologinis ištyrimas – įvertinama, ar simptomai nėra susiję su neurologinėmis ligomis (pvz., epilepsija, galvos smegenų traumomis).


5. Laboratoriniai tyrimai – bendras kraujo tyrimas, biocheminiai rodikliai, skydliaukės funkcijos testai, siekiant atmesti metabolines ar hormonines priežastis.


6. Vaizdiniai tyrimai – galvos smegenų MRT arba KT, jei įtariamos struktūrinės ar organinės smegenų patologijos.


7. Toksikologiniai tyrimai – siekiant atmesti psichoaktyvių medžiagų poveikį simptomams.

Disociacinių sutrikimų gydymas yra ilgalaikis ir orientuotas į psichikos procesų vientisumo atkūrimą bei trauminių patirčių integraciją į sąmoningą patirtį.

1. Psichoterapija – pagrindinis gydymo metodas, dažniausiai taikoma kognityvinė-elgesio terapija, psichodinaminė terapija, traumai jautri terapija ar akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas (EMDR).


2. Streso valdymo įgūdžių mokymas – padeda pacientui įgyti saugius ir veiksmingus būdus reaguoti į stresą.


3. Vaistų terapija – gali būti skiriami antidepresantai, anksiolitikai ar kiti medikamentai gretutiniams simptomams (pvz., nerimui, depresijai) mažinti.


4. Psichoedukacija – paciento ir jo artimųjų supažindinimas su sutrikimo ypatumais, siekiant geresnio supratimo ir paramos.


5. Palaikomasis gydymas – užtikrinama saugi aplinka, reguliarus kontaktas su specialistais, sveikos gyvensenos palaikymas.


6. Trauminės patirties integracija – palaipsniui ir saugiai padedama pacientui susidurti su užblokuotais prisiminimais ir juos įtraukti į vientisą gyvenimo istoriją.

Disociaciniai sutrikimai gali sukelti įvairių komplikacijų, kurios veikia tiek psichinę, tiek fizinę žmogaus sveikatą.

Jie dažnai lemia ilgalaikį emocinį nestabilumą, apsunkinantį kasdienį funkcionavimą ir santykius su aplinkiniais.

Gali atsirasti nerimo ir depresijos sutrikimai, kurie dar labiau apsunkina būklės valdymą.

Kai kuriems žmonėms pasireiškia savęs žalojimo elgesys arba savižudybės rizika, ypač esant stipriam stresui ar prisiminimams apie traumas.

Dėl atminties spragų ir suvokimo pokyčių gali kilti darbo, mokymosi ar kasdienės veiklos sutrikimų.

Ilgalaikis stresas ir įtampa gali lemti psichosomatinius simptomus, tokius kaip galvos skausmai, virškinimo sutrikimai ar miego problemos.

Kai kuriais atvejais formuojasi socialinė izoliacija, nes žmogus vengia situacijų, kurios gali išprovokuoti disociacinius epizodus.

Disociacinių sutrikimų prevencija daugiausia susijusi su psichikos sveikatos stiprinimu ir trauminių patirčių poveikio mažinimu.

Svarbu laiku kreiptis pagalbos patyrus stiprų stresą ar traumą, kad neigiamas poveikis nebūtų užslopintas ir neperaugtų į ilgalaikius sutrikimus.

Reikėtų ugdyti sveikus streso įveikos įgūdžius, pavyzdžiui, naudoti atsipalaidavimo technikas, užsiimti fizine veikla ar kūrybine saviraiška.

Palaikantys socialiniai ryšiai – šeima, draugai, bendruomenė – padeda jaustis saugiai ir mažina izoliacijos riziką.

Svarbi yra saugi aplinka vaikystėje, užtikrinanti, kad vaikas nepatirtų smurto, nepriežiūros ar kitų trauminių patirčių.

Psichoedukacija apie psichikos sveikatą gali padėti atpažinti ankstyvus psichologinio disbalanso požymius ir laiku imtis veiksmų.

Taip pat verta rūpintis bendra sveikata – visavertė mityba, pakankamas miegas ir fizinis aktyvumas stiprina psichikos atsparumą.