Gimdos kūno vėžys

1. Hormonų disbalansas – dažniausiai padidėja estrogenų kiekis organizme (pvz., dėl antsvorio, hormoninių sutrikimų ar kai kurių vaistų vartojimo), nesubalansuotas progesteronu.


2. Gimdos gleivinės peraugimas (hiperplazija) – dėl nuolatinio estrogenų poveikio endometriumas ima storėti ir gali išsivystyti nenormalūs ląstelių pokyčiai.


3. Ikivėžiniai pokyčiai – peraugusi gleivinė gali pereiti į atypinę (netipinę) hiperplaziją, kuri jau turi didesnę riziką virsti piktybine.


4. Vėžinių ląstelių atsiradimas – vienoje gleivinės vietoje atsiranda pakitusios, nekontroliuojamai besidauginančios ląstelės – prasideda naviko formavimasis.


5. Naviko augimas – navikas auga gimdos ertmėje, gali išplisti į gimdos raumenis (miometriumą) ir toliau į aplinkinius audinius.


6. Išplitimas už gimdos ribų – vėlesnėse stadijose vėžys gali išplisti į limfmazgius, kiaušides, makštį, šlapimo pūslę ar net tolimas organizmo vietas (metastazės).

Ši eiga dažniausiai trunka mėnesius ar metus, todėl ankstyvas simptomų atpažinimas ir laiku atlikti tyrimai leidžia nustatyti ligą ankstyvoje stadijoje ir sėkmingai ją gydyti.

• Padidėjęs estrogenų kiekis – kai organizme yra per daug estrogenų ir trūksta progesterono, gleivinė (endometriumas) nuolat skatinama augti, o tai didina vėžio riziką.


• Antsvoris ar nutukimas – riebaliniame audinyje gaminasi papildomi estrogenai, kurie veikia gimdos gleivinę net po menopauzės.


• Hormonų terapija (be progesterono) – ilgalaikis estrogenų vartojimas be kompensuojančio progesterono didina riziką.


• Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) – dėl nereguliarių ovuliacijų ilgą laiką kaupiasi estrogenai be progesterono poveikio.


• Vėlyva menopauzė ar ankstyva menstruacijų pradžia – ilgesnis moters gyvenimo laikotarpis su aktyviu hormonų poveikiu.


• Paveldimumas – padidėjusi rizika sergant paveldimais sindromais (pvz., Lynch sindromu).


• Mažas fizinis aktyvumas ir nesveika mityba – netiesiogiai prisideda prie hormonų disbalanso ir antsvorio.

Dėl šių priežasčių gimdos kūno vėžys dažniau išsivysto vyresnio amžiaus moterims, ypač po menopauzės, tačiau gali pasireikšti ir jaunesnėms, jei yra rizikos veiksnių.

• Kraujavimas po menopauzės – dažniausias ir svarbiausias simptomas; bet koks kraujavimas praėjus metams po mėnesinių nutraukimo yra įtartinas.


• Nereguliarus ar gausus kraujavimas tarp menstruacijų – ypač moterims prieš menopauzę.


• Pailgėjusios ar sunkesnės menstruacijos – pasireiškia jaunesnėms moterims, turinčioms hormoninį disbalansą.


• Vandeningos ar nemalonaus kvapo išskyros iš makšties – gali būti pirmasis požymis be kraujavimo.


• Skausmas pilvo apačioje ar dubens srityje – dažnesnis vėlesnėse ligos stadijose.


• Skausmas lytinių santykių metu – kai navikas dirgina gleivinę ar spaudžia aplinkinius audinius.


• Nepagrįstas nuovargis, svorio kritimas – retesni ir dažniausiai pasireiškiantys vėlyvose stadijose.

Net jei simptomai atrodo nežymūs, bet koks neįprastas kraujavimas ar išskyros turi būti ištirti, ypač moterims po menopauzės. Anksti pastebėjus požymius, galima laiku diagnozuoti ir sėkmingai gydyti ligą.

1. Transvaginalinė echoskopija (ultragarsas) – matuojamas gimdos gleivinės (endometriumo) storis; jei gleivinė pastorėjusi (ypač po menopauzės), tai laikoma įtartinu požymiu.


2. Endometriumo biopsija – paimamas gimdos gleivinės mėginys histologiniam ištyrimui, tai pagrindinis metodas nustatyti vėžines ląsteles.


3. Histeroskopija – atliekamas gimdos vidaus tyrimas specialiu optiniu prietaisu, leidžiantis vizualiai įvertinti gleivinę ir tiksliai paimti mėginį.


4. Kraujo tyrimai (bendras, biocheminis, CA-125 žymuo) – padeda įvertinti bendrą būklę ir, esant pažengusiai ligai, galimą naviko žymens padidėjimą.


5. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – tiksliai įvertina naviko gylį gimdos sienelėje ir galimą išplitimą į aplinkinius audinius ar limfmazgius.


6. Kompiuterinė tomografija (KT) – naudojama stadijos nustatymui, ypač jei įtariamas vėžio plitimas į pilvo ar krūtinės sritį.


7. Krūtinės rentgenograma – atliekama norint patikrinti, ar vėžys neišplito į plaučius (metastazės).

1. Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama histerektomija (gimdos pašalinimas), kartu pašalinant kiaušides, kiaušintakius ir kai kuriais atvejais – limfmazgius.


2. Radioterapija (spindulinis gydymas) – taikoma po operacijos ar jei operacija negalima; padeda sunaikinti likusias vėžines ląsteles gimdoje ar dubenyje.


3. Hormoninis gydymas – skiriamas esant jautriam hormonams navikui (ypač pažengus ar negydomam operacija), dažniausiai naudojami progestinai.


4. Chemoterapija – taikoma esant išplitusiam arba pasikartojančiam vėžiui, dažniausiai naudojami kelių vaistų deriniai.


5. Stebėjimas po gydymo – reguliarios ginekologinės apžiūros, ultragarsai, žymenų stebėjimas ir kontroliniai tyrimai padeda laiku pastebėti atkrytį.


6. Palaikomoji ir psichologinė pagalba – skiriama emocinei būklei gerinti, gyvenimo kokybei palaikyti bei prisitaikyti po operacijos ar gydymo.

Anksti diagnozavus, gimdos kūno vėžys dažnai sėkmingai išgydomas, o individualiai pritaikytas gydymo planas užtikrina geresnius ilgalaikius rezultatus.

Augant navikui, gali atsirasti kraujavimas iš gimdos, kuris tampa gausus, užsitęsęs ar net gyvybei pavojingas. Tokie kraujavimai gali sukelti mažakraujystę, silpnumą, nuovargį ar dusulį.

Navikui plintant į gilesnius audinius, gali būti pažeisti gimdos raumenys, kiaušidės, makštis ar šlapimo pūslė, dėl to atsiranda skausmas dubens srityje, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai, net šlapimo takų infekcijos ar obstrukcija.

Vėlesnėse stadijose vėžys gali metastazuoti į limfmazgius, plaučius, kepenis ar kaulus, sukeldamas skausmą, kvėpavimo sutrikimus ar kepenų veiklos nepakankamumą.

Gydymo metu, ypač po chirurginių intervencijų, gali atsirasti komplikacijų: limfos kaupimasis (limfedema), infekcijos, žarnyno ar šlapimo takų pažeidimai.

Spindulinė terapija gali sukelti vaginalinį sausumą, randėjimą, skausmą lytinių santykių metu ar žarnyno ir šlapimo pūslės dirginimą.

Emocinė ir psichologinė įtampa – dėl diagnozės, gydymo poveikio, vaisingumo netekimo ar kūno pokyčių gali atsirasti nerimas, depresija ar socialinė izoliacija.

Pirmiausia svarbu palaikyti normalų kūno svorį – nutukimas didina estrogenų kiekį organizme, o tai tiesiogiai susiję su gimdos gleivinės peraugimu ir vėžio rizika.

Reguliari fizinė veikla ir sveika mityba padeda reguliuoti hormonų pusiausvyrą, sumažina uždegiminius procesus ir palaiko imunitetą.

Hormoninė kontracepcija (kombinuoti kontraceptikai), vartojama ilgą laiką, gali reikšmingai sumažinti endometriumo vėžio riziką, ypač moterims, turinčioms nereguliarias menstruacijas ar policistinių kiaušidžių sindromą.

Gydyti hormonų disbalansą – esant nereguliariam ciklui, PKS ar nevaisingumui, svarbu koreguoti progesterono trūkumą ir stebėti endometriumo būklę.

Vengti ilgalaikio estrogenų vartojimo be progesterono, ypač po menopauzės – tai pavojingas derinys, kuris gali sukelti gleivinės hiperplaziją.

Reguliarūs ginekologiniai tyrimai, ypač po menopauzės ar esant neįprastam kraujavimui, leidžia anksti nustatyti gleivinės pokyčius ar ikivėžines būkles.

Genetinė konsultacija – jei šeimoje buvo gimdos ar storosios žarnos vėžio atvejų, verta pasitikrinti dėl paveldimų sindromų, tokių kaip Lynch.

Laikantis šių prevencijos principų galima ženkliai sumažinti riziką susirgti gimdos kūno vėžiu arba jį diagnozuoti ankstyvoje, sėkmingai gydomoje stadijoje.