Hemoraginė karštinė

1. Viruso patekimas į organizmą – dažniausiai per užkrėsto vabzdžio įkandimą, kontaktą su gyvūnų rezervuarais ar užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais.


2. Viruso dauginimasis – patekęs į kraują, virusas pradeda greitai daugintis įvairiose organizmo ląstelėse, ypač kraujagyslių endotelio ir imuninėse ląstelėse.


3. Imuninės sistemos reakcija – organizmas bando kovoti su infekcija, tačiau dažnai ši reakcija tampa pernelyg stipri ir pati pažeidžia audinius.


4. Kraujagyslių pažeidimas – virusas ir uždegimo mediatorių perteklius pažeidžia kraujagyslių sieneles, didėja jų pralaidumas, vystosi vidiniai ir išoriniai kraujavimai.


5. Organų pažeidimas – dėl sumažėjusios kraujotakos, kraujavimų ir imuninės sistemos perkrovos nukenčia kepenys, inkstai, plaučiai, širdis bei nervų sistema.


6. Ligos progresavimas – esant sunkiai eigai, gali išsivystyti šokas, daugybinis organų nepakankamumas ir gyvybei pavojingos komplikacijos.

Hemoraginė karštinė atsiranda dėl virusų infekcijos, kurie priklauso kelioms skirtingoms virusų šeimoms. Jie plinta įvairiais būdais ir gali patekti į žmogaus organizmą per aplinką, gyvūnus ar kitus žmones. Pagrindinės priežastys:

• Virusinė infekcija – ligą sukelia arenavirusai (pvz., Lassa), filovirusai (Ebola, Marburg), flavivirusai (Dengė, Geltonoji karštinė) ir kiti.


• Uodų ar erkių įkandimai – tam tikros hemoraginės karštinės (pvz., Dengė, Geltonoji karštinė, Krimo-Kongo) plinta per kraujasiurbius vabzdžius.


• Kontaktas su gyvūnais – graužikai ar kiti gyvūnai yra kai kurių virusų rezervuarai, jie platina infekciją žmonėms.


• Žmogus–žmogui perdavimas – liga gali plisti per kraują, seiles, šlapimą, prakaitą, spermą ar kitus organizmo skysčius, ypač sveikatos priežiūros įstaigose, jei nesilaikoma apsaugos priemonių.


• Silpna imuninė sistema – padidina riziką sunkiai ligos eigai.


• Nepakankamos sanitarinės sąlygos – prasta higiena, neužtikrintas vandens tiekimas ir glaudus kontaktas su užsikrėtusiais gyvūnais ar žmonėmis palengvina viruso plitimą.

• Aukšta temperatūra – staigus karščiavimas, dažnai viršijantis 39–40 °C.


• Stiprus silpnumas ir nuovargis – dėl intoksikacijos ir organizmo išsekimo.


• Raumenų ir sąnarių skausmai – būdingi daugeliui virusinių hemoraginių karštinių.


• Galvos skausmas ir akių skausmas – dėl bendro uždegimo ir intoksikacijos.


• Virškinimo sutrikimai – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas.


• Kraujavimai – smulkūs odos kraujosruvos, kraujavimas iš nosies, dantenų, virškinimo trakto ar kitų organų.


• Odos ir akių paraudimas – dėl kraujagyslių pažeidimo ir uždegimo.


• Sutrikusi sąmonė ar traukuliai – sunkiais atvejais dėl smegenų pažeidimo.


• Šoko požymiai – labai sunki ligos stadija, kai sumažėja kraujospūdis, atsiranda daugybinis organų nepakankamumas.

Hemoraginės karštinės gydymas yra sudėtingas ir priklauso nuo konkretaus viruso tipo, tačiau dažniausiai jis būna palaikomasis, nes specifinio vaisto daugumai šių infekcijų nėra.

1. Paciento izoliacija – siekiant užkirsti kelią viruso plitimui, ligoniai gydomi specializuotuose infekcinių ligų skyriuose.


2. Skysčių ir elektrolitų balanso atstatymas – lašinamos intraveninės infuzijos, kad būtų išvengta dehidratacijos ir šoko.


3. Kraujavimo kontrolė – esant sunkiems kraujavimams gali būti taikomi trombocitų arba plazmos perpylimai.


4. Organų funkcijų palaikymas – prireikus skiriamas deguonis, dirbtinė plaučių ventiliacija ar dializė.


5. Simptominis gydymas – vaistai nuo karščiavimo, skausmo, pykinimo, tačiau vengiant vaistų, galinčių pabloginti krešėjimą (pvz., aspirino).


6. Specifinis gydymas – kai kurioms formoms gali būti naudojami antivirusiniai vaistai (pvz., ribavirinas Lassos karštinės atvejais).


7. Imuninės sistemos palaikymas – eksperimentiniais atvejais taikomi antikūnų preparatai ar vakcinos (pvz., nuo Ebolos ar Geltonosios karštinės).

Hemoraginės karštinės gydymas yra sudėtingas ir priklauso nuo konkretaus viruso tipo, tačiau dažniausiai jis būna palaikomasis, nes specifinio vaisto daugumai šių infekcijų nėra.

1. Paciento izoliacija – siekiant užkirsti kelią viruso plitimui, ligoniai gydomi specializuotuose infekcinių ligų skyriuose.


2. Skysčių ir elektrolitų balanso atstatymas – lašinamos intraveninės infuzijos, kad būtų išvengta dehidratacijos ir šoko.


3. Kraujavimo kontrolė – esant sunkiems kraujavimams gali būti taikomi trombocitų arba plazmos perpylimai.


4. Organų funkcijų palaikymas – prireikus skiriamas deguonis, dirbtinė plaučių ventiliacija ar dializė.


5. Simptominis gydymas – vaistai nuo karščiavimo, skausmo, pykinimo, tačiau vengiant vaistų, galinčių pabloginti krešėjimą (pvz., aspirino).


6. Specifinis gydymas – kai kurioms formoms gali būti naudojami antivirusiniai vaistai (pvz., ribavirinas Lassos karštinės atvejais).


7. Imuninės sistemos palaikymas – eksperimentiniais atvejais taikomi antikūnų preparatai ar vakcinos (pvz., nuo Ebolos ar Geltonosios karštinės).

Hemoraginė karštinė yra viena pavojingiausių infekcijų, nes gali pažeisti daugelį organų ir sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų.

Dažniausiai pasitaiko gausus kraujavimas, kuris gali kilti iš virškinamojo trakto, nosies, dantenų ar vidaus organų. Dėl to vystosi sunki anemija ir šokas. Virusas pažeidžia kepenis, todėl gali išsivystyti ūminis kepenų nepakankamumas, lydimas gelta ir krešėjimo sutrikimais. Pažeidžiami ir inkstai, kas lemia ūminį inkstų nepakankamumą.

Kai kuriems pacientams vystosi kvėpavimo nepakankamumas dėl plaučių pažeidimo ar skysčių kaupimosi. Nervų sistema taip pat gali būti paveikta – pasireiškia sąmonės sutrikimai, traukuliai ar encefalitas. Sunkiausia komplikacija yra daugybinis organų nepakankamumas, kai vienu metu nustoja veikti keli gyvybiškai svarbūs organai, o tai dažnai baigiasi mirtimi.

Hemoraginės karštinės prevencija yra labai svarbi, nes liga dažnai būna sunki ir gali plisti tarp žmonių.

Svarbiausia – vengti kontakto su infekcijos šaltiniu. Tai reiškia apsisaugojimą nuo uodų ar erkių įkandimų (naudoti repelentus, tinklus, apsauginius drabužius), taip pat vengti sąlyčio su graužikais ar kitais gyvūnais, kurie gali būti viruso nešiotojai. Endeminėse teritorijose būtina laikytis sanitarijos ir higienos reikalavimų – saugoti maistą, užtikrinti švarų vandenį, tinkamai tvarkyti atliekas.

Jeigu yra rizika kontaktuoti su užsikrėtusiais žmonėmis, būtina naudoti apsaugos priemones – kaukes, pirštines, apsauginius akinius, chalatus, ypač sveikatos priežiūros įstaigose. Kai kurioms hemoraginės karštinės formoms (pvz., Geltonosios karštinės, Ebolos) egzistuoja vakcinos ar eksperimentiniai imunoprofilaktikos metodai, kurie padeda apsisaugoti.