Hepatitas C

1. Užsikrėtimo momentas. Virusas patenka į organizmą per kraują ir pradeda daugintis kepenų ląstelėse. Dažnai ši fazė praeina be jokių pastebimų požymių.


2. Ūminė infekcijos fazė. Per pirmuosius šešis mėnesius po užsikrėtimo organizmas gali reaguoti į virusą. Kai kuriems žmonėms virusas išnyksta savaime, tačiau daugeliu atvejų jis išlieka organizme.


3. Lėtinė infekcija. Jei virusas neišnyksta, liga pereina į lėtinę formą. Kepenų ląstelės palaipsniui pažeidžiamos, vystosi uždegimas ir randėjimas (fibrozė).


4. Kepenų pažeidimo progresavimas. Ilgainiui, jei infekcija lieka negydoma, gali išsivystyti kepenų cirozė – stiprus kepenų randėjimas, kuris sutrikdo jų funkciją.


5. Galutinės stadijos komplikacijos. Kai kuriais atvejais hepatitas C gali progresuoti iki kepenų nepakankamumo ar pirminio kepenų vėžio.

Eiga gali trukti dešimtmečius, o ligos progresavimas dažnai būna tylus – be ryškių išorinių požymių.

Hepatitas C atsiranda dėl užsikrėtimo hepatito C virusu (HCV), kuris perduodamas per kraują. Virusas patenka į organizmą, kai užkrėstas kraujas patenka į kito žmogaus kraujotaką. Nors tai nėra paveldima liga ir ji neplinta oro lašeliniu būdu, tam tikros situacijos padidina užsikrėtimo tikimybę.

Apibendrinant, hepatitas C atsiranda tada, kai žmogus užsikrečia HCV virusu, kuris ima daugintis kepenyse ir sukelia lėtinį jų pažeidimą.

Ūminės infekcijos simptomai (jei pasireiškia):

• Nuovargis


• Pykinimas


• Sumažėjęs apetitas


• Pilvo skausmas (ypač dešinėje viršutinėje pusėje)


• Tamsus šlapimas


• Šviesios išmatos


• Gelta (odos ir akių pageltimas – retai)

Lėtinės infekcijos simptomai:

• Ilgalaikis nuovargis


• Sąnarių ar raumenų skausmai


• Svorio kritimas


• Silpnumas


• Miego sutrikimai


• Nuotaikų svyravimai ar depresija


• Niežulys


• Patinimai (dėl kepenų funkcijos sutrikimo)

Pažengusios ligos simptomai (cirozės stadijoje):

• Skysčių kaupimasis pilve (ascitas)


• Kraujavimas iš virškinamojo trakto


• Sąmonės sutrikimai (encefalopatija)


• Gelta


• Kraujagyslių išsiplėtimas odoje („voratinklinės venos“)

1. Antikūnų prieš HCV tyrimas (anti-HCV). Tai pagrindinis pradinis kraujo tyrimas, kuris parodo, ar žmogus kada nors turėjo kontaktą su HCV. Jei rezultatas teigiamas, tai reiškia, kad imuninė sistema reagavo į virusą, tačiau dar nereiškia, kad infekcija šiuo metu aktyvi.


2. HCV RNR tyrimas (PGR testas). Jei antikūnų testas yra teigiamas, atliekamas polimerazės grandinės reakcijos (PGR) tyrimas. Jis nustato, ar virusas šiuo metu yra organizme, t. y. ar infekcija aktyvi, ir koks yra viruso kiekis (virusinė apkrova).


3. HCV genotipo nustatymas. Jei patvirtinama aktyvi infekcija, atliekamas viruso genotipo nustatymas. Šis tyrimas padeda parinkti tinkamiausią gydymo schemą, nes skirtingi genotipai gali reaguoti į gydymą skirtingai.


4. Kepenų būklės įvertinimas. Atliekami biocheminiai kraujo tyrimai (pvz., ALT, AST, bilirubinas, gama-GT), kurie parodo, ar kepenys yra pažeistos. Taip pat gali būti taikomas neinvazinis fibrozės įvertinimo metodas, pavyzdžiui, FibroScan (elastografija), o kai kuriais atvejais – kepenų biopsija.


5. Papildomi kraujo tyrimai. Prieš gydymą dažnai atliekami bendras kraujo tyrimas, kepenų funkcijos rodikliai, krešumo tyrimai, skydliaukės funkcijos įvertinimas ir kiti tyrimai, reikalingi individualiam gydymo planui sudaryti.

Apibendrinant, hepatito C diagnozė nustatoma atliekant anti-HCV ir HCV RNR tyrimus, o ligos eiga ir gydymo poreikis įvertinami remiantis viruso tipu ir kepenų būkle. Gydytojas parenka reikiamus tyrimus pagal kiekvieno paciento situaciją.

Hepatitas C šiandien yra visiškai išgydoma liga, jei laiku nustatoma ir taikomas tinkamas gydymas. Pagrindinis gydymo tikslas – visiškai pašalinti hepatito C virusą iš organizmo, sustabdyti kepenų pažeidimą ir išvengti komplikacijų, tokių kaip cirozė ar kepenų vėžys.

1. Antivirusinis gydymas. Gydymas pagrįstas tiesioginio veikimo antivirusiniais vaistais (DAA – direct-acting antivirals). Šie vaistai veikia tiesiogiai virusą ir pasižymi labai aukštu išgydymo rodikliu – dažniausiai daugiau nei 95 procentai pacientų visiškai pasveiksta. Gydymas paprastai trunka 8–12 savaičių ir yra gerai toleruojamas, dažniausiai be reikšmingų šalutinių poveikių.


2. Gydymo individualizavimas. Vaistai ir jų dozės parenkami atsižvelgiant į viruso genotipą, viruso kiekį kraujyje, kepenų būklę (pvz., ar yra cirozė), bei ar pacientas anksčiau buvo gydytas nuo hepatito C. Daugumai šiuolaikinių vaistų nereikia derinti su interferonu ar ilgalaikiu vartojimu.


3. Kepenų funkcijos stebėjimas. Net ir po viruso išgydymo, jei kepenys jau buvo stipriai pažeistos, būtina reguliariai tikrintis dėl galimų komplikacijų, ypač jei buvo cirozė ar pažengusi fibrozė.


4. Gyvensenos pokyčiai. Gydymo metu ir po jo rekomenduojama vengti alkoholio, nes jis dar labiau pažeidžia kepenis. Taip pat svarbu laikytis subalansuotos mitybos, išlaikyti sveiką kūno svorį ir, jei reikia, gydyti kitas lėtines ligas, galinčias paveikti kepenis.


5. Kitų infekcijų prevencija. Užsikrėtus hepatitu C, svarbu pasitikrinti ir dėl kitų infekcijų, tokių kaip hepatitas B ar ŽIV. Kai kuriais atvejais gali prireikti papildomos profilaktikos ar vakcinacijos.

1. Kepenų fibrozė. Tai pirmasis rimtas lėtinis kepenų pažeidimas, kai kepenų audinyje pradeda formuotis randai dėl užsitęsusio uždegimo. Fibrozė gali būti skirtingo laipsnio – nuo lengvos iki sunkios.


2. Kepenų cirozė. Kai fibrozė tampa išplitusi ir pažeidžia didelę dalį kepenų struktūros, išsivysto cirozė – sunkus, negrįžtamas kepenų randėjimas. Ji gali sukelti daugybę pavojingų sveikatos sutrikimų.


3. Kepenų funkcijos nepakankamumas. Pažengusios cirozės atveju kepenys nebegali atlikti savo funkcijų – tai sukelia medžiagų apykaitos, hormonų reguliacijos, detoksikacijos ir kraujo krešėjimo sutrikimus.


4. Kepenų vėžys (hepatoceliulinė karcinoma). Žmonėms, sergantiems lėtiniu hepatitu C ir ypač ciroze, padidėja rizika susirgti pirminiu kepenų vėžiu.


5. Portinė hipertenzija. Tai būklė, kai dėl kepenų randėjimo sutrinka kraujo tekėjimas per kepenis, todėl padidėja spaudimas vartų venoje. Tai gali sukelti venų išsiplėtimą stemplėje, kraujavimą ir ascitą (skysčių kaupimąsi pilve).


6. Kepenų encefalopatija. Dėl kepenų funkcijos sutrikimo kaupiasi toksinės medžiagos (pvz., amoniakas), kurios gali paveikti smegenis – atsiranda sumišimas, mieguistumas ar net sąmonės sutrikimai.


7. Ekstrahepatinės komplikacijos. Hepatitas C gali sukelti ir organizmo už kepenų ribų esančius sutrikimus – pavyzdžiui, kraujagyslių uždegimą (vaskulitą), inkstų pažeidimą, sąnarių skausmus ar odos ligas.

Svarbu: laiku diagnozuotas ir tinkamai gydomas hepatitas C dažniausiai leidžia išvengti šių komplikacijų arba sustabdyti jų progresavimą.

• Vengti kontaktų su užkrėstu krauju. Reikia saugotis bet kokios veiklos, kurios metu galima kontaktuoti su kito žmogaus krauju – ypač per atviras žaizdas, įrankius ar adatų dūrius.


• Nenaudoti bendrų adatų ar švirkštų. Tai vienas dažniausių užsikrėtimo būdų tarp intraveninių narkotikų vartotojų. Visuomet naudoti tik asmeninius ir sterilius įrankius.


• Saugus tatuiravimas ir auskarų vėrimas. Procedūras reikia atlikti tik licencijuotuose salonuose, kur naudojami sterilūs, vienkartiniai įrankiai ir griežtai laikomasi higienos taisyklių.


• Atsargumas medicininėse ar odontologinėse procedūrose. Nors šiuolaikinėse gydymo įstaigose infekcijų perdavimo rizika maža, svarbu rinktis patikimas klinikas, kur užtikrinama instrumentų dezinfekcija.


• Nenaudoti bendrų asmens higienos priemonių. Skustuvai, dantų šepetėliai, nagų žirklutės ar kiti aštrūs daiktai gali turėti kraujo likučių ir tapti infekcijos šaltiniu.


• Saugūs lytiniai santykiai. Nors lytinis perdavimo būdas retas, visgi naudojant prezervatyvus sumažėja rizika, ypač jei partneris serga hepatitu C arba yra keli seksualiniai partneriai.


• Tyrimai rizikos grupėms. Žmonės, kurie priklauso rizikos grupėms (pvz., medicinos darbuotojai, buvę kraujo recipientai iki 1993 m., narkotikų vartotojai), turėtų reguliariai tikrintis dėl hepatito C.