Hospitalinės infekcijos

1. Mikroorganizmų patekimas – ligos sukėlėjai patenka į paciento organizmą per pažeistą odą, gleivinę, kvėpavimo takus, šlapimo takus ar kitais būdais procedūrų, operacijų ar slaugos metu.


2. Prisitaikymas ir dauginimasis – patekę į palankią aplinką, mikroorganizmai prisitaiko prie šeimininko organizmo ir pradeda sparčiai daugintis.


3. Vietinė kolonizacija – sukėlėjai įsitvirtina tam tikroje organizmo vietoje (pvz., žaizdoje, kateterio paviršiuje, kvėpavimo takuose) ir formuoja kolonijas.


4. Infekcijos išsivystymas – mikroorganizmų dauginimasis ir jų toksinų poveikis sukelia audinių pažeidimus bei uždegiminę reakciją.


5. Galimas išplitimas – kai kuriais atvejais infekcija gali plisti į kitas organizmo vietas ar patekti į kraują, sukeldama sisteminę reakciją.

Hospitalinės infekcijos atsiranda dėl to, kad gydymo įstaigose susidaro sąlygos mikroorganizmams patekti į paciento organizmą ir daugintis, ypač kai nusilpusi imuninė sistema. Pagrindinės priežastys:

• Invazinės medicininės procedūros – kateterių, ventiliatorių, drenažų, operacijų metu pažeidžiamos natūralios apsauginės barjeros, suteikiant kelią mikroorganizmams.


• Mikroorganizmų atsparumas antibiotikams – gydymo įstaigose dažnai cirkuliuoja atsparios bakterijų padermės, kurias sunkiau sunaikinti.


• Ilgas buvimas ligoninėje – kuo ilgiau pacientas gydomas, tuo daugiau galimybių mikroorganizmams patekti į jo organizmą.


• Kontaktas su užterštais paviršiais ar įranga – netinkamai dezinfekuota medicininė įranga ar aplinka gali tapti infekcijos šaltiniu.


• Sveikatos priežiūros personalo rankų higienos pažeidimai – nepakankama ar netinkama rankų higiena perduoda mikroorganizmus nuo vieno paciento kitam.


• Sumažėjęs paciento imunitetas – sunkios ligos, gydymas imunitetą slopinančiais vaistais ar po operacijų organizmas tampa mažiau atsparus infekcijoms.

Hospitalinių infekcijų simptomai priklauso nuo to, kuri organizmo sistema pažeista, tačiau dažniausiai pasireiškia taip:

• Karščiavimas – staigus arba nuolatinis kūno temperatūros pakilimas.


• Šaltkrėtis – dažnai kartu su karščiavimu, rodantis uždegiminę reakciją.


• Padidėjęs leukocitų kiekis kraujyje – laboratorinis uždegimo požymis.


• Paraudimas, patinimas ar skausmas – infekcijos židinio vietoje (pvz., žaizdoje, kateterio įvedimo vietoje).


• Pūlingos išskyros – iš žaizdos, drenažo ar kateterio.


• Kosulys, dusulys – jei pažeidžiami kvėpavimo takai.


• Šlapinimosi sutrikimai – skausmas, deginimas ar dažnas poreikis, jei pažeidžiami šlapimo takai.


• Bendras silpnumas ir nuovargis – organizmo reakcija į infekciją.

1. Bendras kraujo tyrimas – įvertinamas leukocitų kiekis ir uždegimo požymiai.


2. C-reaktyvinio baltymo (CRB) tyrimas – parodo uždegiminio proceso aktyvumą.


3. Kraujo pasėlis – nustato, ar infekcija pateko į kraują, ir identifikuoja sukėlėją.


4. Šlapimo tyrimas ir pasėlis – atliekamas, jei įtariama šlapimo takų infekcija.


5. Žaizdos ar kateterio vietos pasėlis – siekiant nustatyti bakterijų rūšį ir jų jautrumą antibiotikams.


6. Skreplių ar bronchų sekreto tyrimas – jei įtariama kvėpavimo takų infekcija.


7. Vaizdiniai tyrimai – rentgenograma, ultragarsas, KT ar MRT, jei reikia nustatyti infekcijos židinio lokalizaciją ar komplikacijas.


8. Antibiotikogramą – atliekama iš pasėlio siekiant parinkti tinkamiausią antibiotiką gydymui.

1. Tikslinė antibiotikų terapija – parenkama pagal atliktų pasėlių ir antibiotikogramos rezultatus, kad būtų veiksminga prieš konkretų sukėlėją.


2. Infekcijos šaltinio pašalinimas – pvz., užkrėsto kateterio, drenažo ar kitos medicininės įrangos pašalinimas.


3. Žaizdų priežiūra – infekuotos vietos valymas, tvarsčių keitimas, antiseptikų naudojimas.


4. Palaikomasis gydymas – skysčių ir elektrolitų balanso atstatymas, temperatūros kontrolė, kvėpavimo palaikymas, jei reikia.


5. Imuniteto stiprinimas – tinkama mityba, vitaminai, pagrindinės ligos gydymas, siekiant pagerinti organizmo atsparumą.


6. Izoliacijos priemonės – užtikrinamos infekcijos plitimo prevencijai, ypač jei sukėlėjas atsparus antibiotikams.


7. Simptominis gydymas – skausmo malšinimas, priešuždegiminės priemonės, karščiavimą mažinantys vaistai.

Hospitalinės infekcijos gali sukelti įvairias rimtas komplikacijas.

Viena pavojingiausių yra sepsis, kuris yra sisteminė organizmo reakcija į infekciją ir gali baigtis septiniu šoku.

Infekcija taip pat gali suformuoti pūlinius, kurie yra ribotos pūlių sankaupos įvairiuose audiniuose ar organuose.

Kai kuriais atvejais išsivysto osteomielitas, tai yra kaulų ir kaulų čiulpų uždegimas.

Jei mikroorganizmai patenka į širdį, gali atsirasti infekcinis endokarditas, pažeidžiantis vožtuvus ar vidinį dangalą.

Sunkios plaučių infekcijos, pavyzdžiui, hospitalinė pneumonija, gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą.

Infekcijai progresuojant, galimas organų funkcijos nepakankamumas, kai sutrinka inkstų, kepenų ar kitų gyvybiškai svarbių organų veikla.

Kai kurios ligos tampa lėtinėmis infekcijomis, nes jas sukelia antibiotikams atsparūs mikroorganizmai.

Sunkiausiais atvejais, kai infekcija nekontroliuojama, galutine pasekme gali būti mirtis.

Norint išvengti hospitalinių infekcijų, labai svarbu laikytis griežtų higienos ir infekcijų kontrolės taisyklių.

Pirmiausia būtina užtikrinti tinkamą rankų higieną, nes tai yra vienas veiksmingiausių būdų užkirsti kelią mikroorganizmų plitimui tarp pacientų ir medicinos personalo.

Svarbu naudoti sterilias ir tinkamai dezinfekuotas priemones visų procedūrų metu, taip pat laikytis aseptikos ir antiseptikos principų atliekant invazines intervencijas.

Reikia mažinti invazinių prietaisų naudojimo trukmę, pavyzdžiui, kateterių ar ventiliatorių, nes jie didina infekcijos riziką.

Labai reikšminga yra tinkamai prižiūrėti žaizdas ir odos pažeidimus, kad nepatektų infekcijos sukėlėjai.

Pacientams svarbu stiprinti imunitetą per visavertę mitybą, pakankamą skysčių vartojimą ir pagrindinės ligos kontrolę.

Taip pat būtina reguliariai apmokyti medicinos personalą infekcijų prevencijos priemonių ir užtikrinti, kad jos būtų nuosekliai taikomos kasdienėje praktikoje.