Įgimtos medžiagų apykaitos ligos

1. Genetinis pakitimas – mutacija genuose, atsakinguose už tam tikro fermento ar baltymo sintezę.


2. Fermento arba baltymo defektas – dėl mutacijos baltymas nesusidaro, yra neaktyvus arba veikia nepakankamai efektyviai.


3. Biocheminio proceso sutrikimas – pažeidžiamas tam tikras metabolinis kelias: sulėtėja medžiagų skaidymas, sintezė arba jų panaudojimas.


4. Tarpinių ar galutinių produktų kaupimasis – organizme pradeda kauptis nepakankamai skaidomos ar metabolizuojamos medžiagos.


5. Toksinis arba deficitinis poveikis – perteklinės medžiagos veikia toksiškai, o trūkstant galutinio produkto sutrinka ląstelių ir organų veikla.


6. Klinikinės būklės susiformavimas – priklausomai nuo pažeisto metabolizmo kelio, atsiranda įvairūs sisteminiai sutrikimai.

• Genų mutacijos – pakitimai genuose, atsakinguose už fermentų, kofermentų ar kitų baltymų sintezę.


• Fermentų defektai – dėl genetinių mutacijų fermentai gali būti neaktyvūs, mažai aktyvūs arba visiškai nesusidaryti.


• Baltymų struktūros pakitimai – susiformuoja netaisyklinga fermento ar baltymo forma, todėl jis negali tinkamai funkcionuoti.


• Medžiagų apykaitos grandinės pažeidimai – sutrinka vieno iš metabolinių kelių veikla (pvz., angliavandenių, baltymų, riebalų, amino rūgščių apykaita).


• Paveldimumas – dažniausiai šios ligos perduodamos autosominiu recesyviniu būdu, rečiau – dominuojančiu ar su X chromosoma susijusiu paveldėjimo mechanizmu.

Esminė priežastis – paveldėtas genetinis defektas, kuris trikdo fermentų ar baltymų veiklą ir išbalansuoja organizmo medžiagų apykaitą.

• Naujagimių ar kūdikių būklės pakitimai – vangumas, silpnas žindimas, blogas svorio augimas.


• Virškinimo sutrikimai – vėmimas, viduriavimas arba užsitęsęs vidurių užkietėjimas.


• Augimo ir raidos sulėtėjimas – fizinės ar psichomotorinės raidos atsilikimas.


• Neurologiniai simptomai – traukuliai, raumenų silpnumas, judesių koordinacijos sutrikimai, sąmonės pakitimai.


• Metabolinės krizės – hipoglikemija, acidozė, intoksikacijos požymiai.


• Odos ir kitų audinių pokyčiai – neįprasta odos spalva, bėrimai, kepenų ar blužnies padidėjimas.


• Specifiniai požymiai – kai kurios ligos pasižymi būdingais bruožais, pvz., neįprastas kūno kvapas (fenilketonurija), katarakta (galaktozemija).

Įtariant įgimtas medžiagų apykaitos ligas, atliekama nuosekli diagnostika, apimanti laboratorinius ir instrumentinius tyrimus:

1. Naujagimių patikros tyrimai – atliekami visiems kūdikiams (pvz., fenilketonurijos, įgimtos hipotirozės, galaktozemijos nustatymas).


2. Bendrieji kraujo tyrimai – bendras kraujo tyrimas, elektrolitų balansas, gliukozės koncentracija, kepenų ir inkstų funkcijos rodikliai.


3. Biocheminiai tyrimai – kraujo dujų analizė (acidozė, alkalozė), laktato, amoniako, ketonų kiekis, specifinių metabolitų nustatymas.


4. Šlapimo tyrimai – organinių rūgščių, amino rūgščių, cukrų ir jų metabolitų analizė.


5. Fermentų aktyvumo tyrimai – kraujo ar audinių mėginiuose tiriama įtartinų fermentų veikla.


6. Molekuliniai (genetiniai) tyrimai – mutacijų identifikavimas genuose, atsakinguose už konkrečias ligas.


7. Instrumentiniai tyrimai – ultragarsas, MRT ar KT gali padėti nustatyti organų pažeidimus (pvz., kepenų ar smegenų).


8. Specializuoti metaboliniai tyrimai – masių spektrometrija, tandem masių spektrometrija (MS/MS) metabolitų spektrui įvertinti.

1. Dietinis gydymas – ribojami arba visiškai pašalinami iš raciono tam tikri produktai ar medžiagos, kurių organizmas negali tinkamai apdoroti (pvz., fenilalanino ribojimas fenilketonurijoje, laktozės pašalinimas galaktozemijoje).


2. Papildomas maistinių medžiagų tiekimas – skiriami būtini vitaminai, amino rūgštys ar kiti junginiai, kurių dėl sutrikusio metabolizmo organizmas nepasigamina.


3. Vaistinis gydymas – naudojami fermentų pakaitalai, kofaktoriai (pvz., vitaminai, kofermentai) arba medžiagų šalinimą skatinantys preparatai.


4. Apsauga nuo metabolinių krizių – infekcijų, streso ar bado metu skiriamos specialios dietos, gliukozės infuzijos ar kiti gydymo metodai, kad būtų išvengta ūmių dekompensacijos epizodų.


5. Organų funkcijų palaikymas – gydoma kepenų, inkstų, širdies ar nervų sistemos pažeidimai, atsiradę dėl metabolinių sutrikimų.


6. Genetinė ir šeimos konsultacija – informuojama apie ligos paveldimumą, riziką kitiems vaikams, galimus prenatalinius tyrimus.


7. Pažangios terapijos – kai kurioms ligoms taikomas genų terapijos ar ląstelių transplantacijos gydymas (pvz., kaulų čiulpų transplantacija).

Dažniausiai gydymas yra ilgalaikis, visą gyvenimą trunkantis, reikalaujantis nuolatinės dietos kontrolės ir reguliarių tyrimų.

• Augimo sutrikimai – nepakankamas svorio augimas, ūgio atsilikimas.


• Psichomotorinės raidos sulėtėjimas – kalbos, judesių, pažintinės veiklos atsilikimas.


• Neurologiniai pažeidimai – traukuliai, raumenų tonuso pakitimai, intelekto sutrikimai, cerebrinė žala.


• Metabolinės krizės – ūmios gyvybei pavojingos būklės su acidoze, hipoglikemija, koma.


• Organų pažeidimai – kepenų, inkstų, širdies ar raumenų disfunkcija dėl toksinių metabolitų kaupimosi.


• Regėjimo ir klausos sutrikimai – dėl toksinių medžiagų poveikio jutimo organams.


• Imuninės sistemos pažeidimai – dažnesnės infekcijos, sunkesnė jų eiga.


• Psichologinės ir socialinės pasekmės – lėtinės ligos poveikis vaiko gyvenimo kokybei, šeimos emocinei ir socialinei būklei.

Sunkiausios komplikacijos yra negrįžtami nervų sistemos pažeidimai ir gyvybei pavojingos metabolinės krizės, todėl ankstyva diagnostika ir gydymas yra kritiškai svarbūs.

Įgimtų medžiagų apykaitos ligų visiškai išvengti neįmanoma, nes jos kyla dėl paveldėtų genetinių mutacijų, tačiau yra priemonių, kurios padeda sumažinti jų pasekmes ar užkirsti kelią komplikacijoms:

• Genetinė konsultacija – šeimoms, kuriose yra buvę šių ligų atvejų, rekomenduojama atlikti genetinius tyrimus planuojant nėštumą.


• Prenataliniai tyrimai – nėštumo metu galima atlikti genetinę diagnostiką, siekiant nustatyti tam tikras ligas dar prieš gimimą.


• Naujagimių patikros programos – ankstyvas ligų nustatymas pirmosiomis gyvenimo dienomis (pvz., fenilketonurijos, įgimtos hipotirozės, galaktozemijos) leidžia pradėti gydymą dar prieš atsirandant komplikacijoms.


• Ankstyva gydymo pradžia – laiku nustačius ligą ir pritaikius dietą, vaistus ar kitus metodus galima išvengti negrįžtamų organų pažeidimų.


• Nuolatinė stebėsena – reguliari kontrolė ir gydytojų priežiūra padeda išvengti metabolinių krizių ir užtikrina tinkamą augimą bei raidą.


• Šeimos informavimas ir švietimas – tėvai mokomi, kaip atpažinti pirmuosius ligos požymius ir tinkamai reaguoti.