Infekcinė mononukleozė

1. Viruso įsiskverbimas – Epstein-Barr virusas (EBV) patenka į burnos gleivinę ir pradeda daugintis epitelio ląstelėse.


2. Limfocitų užkrėtimas – virusas užkrečia B limfocitus, kurie yra pagrindiniai imuninės sistemos komponentai.


3. Imuninės reakcijos aktyvacija – užkrėsti B limfocitai sukelia T limfocitų aktyvaciją, kuris bando kovoti su infekcija, todėl padidėja limfmazgiai ir blužnis.


4. Viruso plitimas organizme – virusas cirkuliuoja kraujyje, užkrečia kitus limfinius audinius ir sukelia uždegimą.


5. Uždegimo simptomų vystymasis – dėl imuninės sistemos atsako atsiranda karščiavimas, limfmazgių patinimas ir kiti uždegimo požymiai.


6. Ligos eiga – gali būti ūmi arba lėtinė, priklausomai nuo organizmo imuniteto ir viruso poveikio.

• Epstein-Barr virusas (EBV) – pagrindinė infekcinės mononukleozės priežastis, virusas užkrečia organizmą.


• Viruso perdavimas per seiles – dažniausiai per tiesioginį kontaktą, pvz., bučiuojantis.


• Užkrėtimas B limfocitų – virusas įsiskverbia į šias imuninės sistemos ląsteles.


• Imuninės sistemos aktyvacija – organizmas reaguoja į virusą, sukeldamas uždegimą ir limfmazgių padidėjimą.


• Didelis socialinis kontaktas – ypač jaunų žmonių ir paauglių tarpe padidina užsikrėtimo riziką.

• Karščiavimas


• Gerklės skausmas


• Limfmazgių patinimas


• Blužnies padidėjimas


• Bendras silpnumas


• Galvos skausmas


• Raumenų skausmas

1. Kraujo tyrimas (BKT) – vertinamas leukocitų kiekis ir padidėję limfocitai.


2. Mononukleariozės testas (Paul-Bunnell arba heterofilinių antikūnų testas) – specifinis tyrimas infekcijai nustatyti.


3. Epstein-Barr viruso serologija – nustatomi specifiniai antikūnai prieš EBV.


4. Kepenų funkcijos testai – įvertinama kepenų būklė, nes dažnai pažeidžiami kepenys.


5. Limfmazgių ultragarsas – gali būti atliekamas, jei reikia įvertinti limfmazgių patinimą.

Infekcinė mononukleozė gydoma palaikomai, nes tai virusinė liga, kurios specifinio vaistinio gydymo nėra.

1. Poilsis – svarbiausia, kad organizmas galėtų kovoti su infekcija.


2. Skysčių vartojimas – užtikrina tinkamą hidrataciją ir padeda atstatyti organizmo funkcijas.


3. Skausmo ir karščiavimo mažinimas – naudojami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (pvz., ibuprofenas).


4. Gerklės ir burnos priežiūra – skalavimai, švelni dieta, kad sumažėtų gerklės skausmas.


5. Vengti fizinio krūvio – ypač jei yra blužnies padidėjimas, kad būtų išvengta jos plyšimo rizikos.


6. Antibiotikai – skiriami tik tada, jei prisideda bakterinė infekcija.

Viena dažniausių komplikacijų yra blužnies padidėjimas ir plyšimas, kuris gali sukelti gyvybei pavojingą vidinį kraujavimą.

Be to, virusas gali paveikti kepenis, sukelti hepatitą ir sutrikdyti jų funkciją.

Taip pat infekcinė mononukleozė gali sukelti nervų sistemos pažeidimus, tokius kaip meningitas, encefalitas ar periferinių nervų uždegimai, kurie gali lemti neurologinius sutrikimus.

Uždegimas gerklėje ir kvėpavimo takuose gali sukelti kvėpavimo takų obstrukciją, trukdančią normaliai kvėpuoti.

Retais atvejais liga gali sukelti autoimuninius sutrikimus, pavyzdžiui, hemolizinę anemiją, kai organizmo imuninė sistema puola savo raudonuosius kraujo kūnelius.

Galiausiai, po infekcijos kartais lieka ilgalaikis nuovargis ir silpnumas, kurie gali ženkliai sumažinti gyvenimo kokybę.

Pirmiausia svarbu vengti tiesioginio kontakto su užsikrėtusiais asmenimis, nes virusas plinta per seiles, ypač bučiuojantis ar dalijantis indais bei asmens higienos priemonėmis.

Antra, būtina laikyti gerą asmens higieną, dažnai plauti rankas ir vengti dalintis asmeniniais daiktais, ypač tuo metu, kai yra aktyvi infekcija aplinkoje.

Trečia, svarbu stiprinti imuninę sistemą – subalansuota mityba, pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas ir streso valdymas padeda organizmui efektyviau kovoti su infekcijomis.

Ketvirta, rekomenduojama vengti didelių susibūrimų ir kontaktų su ligoniais, ypač epidemijų metu.

Galiausiai, jei pasireiškia ligos požymiai, svarbu nedelsti kreiptis į gydytoją, kad būtų užkirstas kelias infekcijos plitimui ir komplikacijoms.

Laikantis šių priemonių galima ženkliai sumažinti infekcinės mononukleozės riziką.