Infekcinis endokarditas

1. Mikroorganizmų patekimas į kraujotaką – bakterijos (ar kiti patogenai) patenka į kraują per žaizdas, dantų procedūras, kateterius ar kitus šaltinius.


2. Endokardo pažeidimas – infekcija lengviau prisitvirtina prie jau pažeisto ar pakitusio endokardo (pvz., dėl vožtuvų ligų, širdies ydų ar dirbtinių vožtuvų).


3. Vegetacijų formavimasis – ant pažeistos širdies vidinės sienelės ar vožtuvo paviršiaus susidaro mikroorganizmų, trombocitų ir fibrino sankaupos (vegetacijos).


4. Vietinis uždegimas ir vožtuvų pažeidimas – infekcija sukelia uždegimą, kuris gali ardyti širdies vožtuvus, sutrikdyti jų funkciją ir sukelti širdies nepakankamumą.


5. Embolijų formavimasis – dalelės nuo vegetacijų gali atsiskirti, patekti į kraujotaką ir užkimšti smulkesnes kraujagysles įvairiuose organuose (pvz., smegenyse, inkstuose, odoje).


6. Sisteminis atsakas – organizmas reaguoja į infekciją karščiavimu, silpnumu, imuniniais pokyčiais ir gali vystytis sisteminės komplikacijos, tokios kaip sepsis ar imuniniai vaskulitai.

Infekcinis endokarditas atsiranda tada, kai mikroorganizmai, dažniausiai bakterijos, patenka į kraujotaką ir prisitvirtina prie pažeisto širdies endokardo, dažniausiai – vožtuvų paviršiaus. Tam reikia dviejų pagrindinių sąlygų:

• Pažeistas ar pakitęs endokardas – dažniausiai dėl įgimtų širdies ydų, dirbtinių vožtuvų, reumatinės širdies ligos ar ankstesnių vožtuvų pažeidimų. Tokie pakitimai sudaro nelygų paviršių, prie kurio lengviau prisitvirtina bakterijos.


• Bakteremija – tai mikroorganizmų patekimas į kraują. Ji gali atsirasti po odontologinių procedūrų, šlapimo ar kvėpavimo takų infekcijų, odos pažeidimų, chirurginių intervencijų ar net dėl injekcinių narkotikų vartojimo.

Kai šios bakterijos prisitvirtina prie širdies vidinio sluoksnio, jos dauginasi ir formuoja infekuotą masę – vegetacijas, kurios sukelia uždegimą ir mechaninius pažeidimus.

Rečiau infekcinį endokarditą sukelia grybeliai ar kiti mikroorganizmai, ypač nusilpusiems pacientams.

• Karščiavimas ir šaltkrėtis – dažniausias ir pagrindinis simptomas


• Nuovargis, silpnumas – bendras organizmo išsekimas


• Prakaitavimas, ypač naktinis


• Svorio kritimas – dėl užsitęsusios infekcijos


• Skausmas raumenyse ar sąnariuose


• Dusulys – jei pažeidžiami širdies vožtuvai ir sutrinka širdies veikla


• Odos ar gleivinių kraujosruvos – gali pasireikšti kaip smulkūs bėrimai ar taškiniai kraujavimai


• Nagų pakitimai (Janeway dėmės, Oslerio mazgeliai, „sudrumstėti“ nagai) – retesni, bet būdingi simptomai


• Padidėję limfmazgiai ar blužnis – imuninės sistemos reakcija


• Nervų sistemos simptomai – jei įvyksta embolija (pvz., insultas)

Simptomai dažnai vystosi palaipsniui, ypač esant lėtinei formai, todėl svarbu kreiptis į gydytoją, jei jie užsitęsia ar kyla įtarimų dėl infekcijos.

1. Kraujo pasėlis – svarbiausias tyrimas. Atliekami bent 2–3 mėginiai skirtingu metu, kad būtų nustatyta bakterijų rūšis ir jautrumas antibiotikams.


2. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – rodo uždegimo požymius: padidėjęs leukocitų kiekis, anemija, padidėjęs ENG (eritrocitų nusėdimo greitis).


3. C-reaktyvusis baltymas (CRB) ir ENG – uždegimo aktyvumo rodikliai.


4. Echokardiograma – atliekama dviem būdais: Transtorakalinė (TTE) – pradinė širdies echoskopija. Transesofaginė (TEE) – jautresnė, leidžia tiksliau įvertinti vegetacijas ant vožtuvų.


5. Elektrokardiograma (EKG) – vertinama širdies veikla, galima nustatyti laidumo sutrikimus.


6. Kraujo biocheminiai tyrimai – inkstų ir kepenų funkcijai įvertinti, ypač jei įtariamos komplikacijos.


7. Šlapimo tyrimas – gali parodyti kraują ar baltymus, rodančius inkstų pažeidimą dėl embolijų ar imuninės reakcijos.


8. Krūtinės ląstos rentgenograma – įvertinti širdies dydį ir galimas plaučių komplikacijas.

Infekcinis endokarditas gydomas intensyviai ligoninėje, nes tai pavojinga gyvybei infekcija, reikalaujanti specifinio ir ilgalaikio gydymo. Pagrindiniai gydymo etapai:

1. Intraveniniai antibiotikai – pagrindinis gydymo būdas. Vaistai parenkami pagal kraujo pasėlio rezultatus ir bakterijų jautrumą. Gydymas trunka dažniausiai 4–6 savaites.


2. Empirinis gydymas – pradedamas dar prieš gaunant pasėlio atsakymus, naudojant plataus spektro antibiotikus.


3. Nuolatinė širdies būklės stebėsena – sekama vožtuvų funkcija ir galimi komplikacijų požymiai.


4. Chirurginis gydymas – reikalingas, jei atsiranda sunkios komplikacijos, tokios kaip vožtuvo destrukcija, širdies nepakankamumas, pūliniai ar neveiksmingas antibiotikų gydymas. Gali būti atliekama vožtuvo rekonstrukcija arba keitimas.


5. Komplikacijų gydymas – jei pasireiškia insultas, inkstų pažeidimas, embolijos ar sepsis, skiriamas simptominis bei pagalbinis gydymas.


6. Profilaktika – pacientams, turintiems dirbtinius vožtuvus ar buvusią endokardito anamnezę, gali būti skiriami antibiotikai prieš tam tikras invazines procedūras (pvz., odontologines).

Infekcinis endokarditas gali sukelti daugybę rimtų ir gyvybei pavojingų komplikacijų, jei nėra gydomas laiku arba gydymas neefektyvus.

Pirmiausia, dažna komplikacija yra širdies vožtuvų pažeidimas, dėl kurio sutrinka kraujotaka ir vystosi širdies nepakankamumas – viena dažniausių mirties priežasčių šios ligos atveju.

Kita rimta komplikacija – embolijos, kai nuo užkrėstų vegetacijų atsiskyrusios dalelės patenka į kraujotaką ir gali užkimšti smulkias kraujagysles. Tai gali sukelti insultą, inkstų infarktą, blužnies pažeidimą ar plaučių emboliją (ypač esant dešiniojo širdies vožtuvo infekcijai).

Dėl užsitęsusios infekcijos gali išsivystyti abscesai širdyje ar aplinkiniuose audiniuose, sutrikdyti širdies laidumo sistemą ir sukelti širdies ritmo sutrikimus.

Infekcija taip pat gali pasklisti į visą organizmą ir sukelti sepsį – sisteminį uždegiminį atsaką, kuris gali pažeisti daug organų.

Galiausiai, dėl imuninės reakcijos į lėtinę infekciją gali atsirasti inkstų pažeidimas, kraujagyslių uždegimas (vaskulitas) ar imuniniai odos pokyčiai, tokie kaip petechijos ar Oslerio mazgeliai.

Šios komplikacijos gali atsirasti bet kuriuo ligos metu, todėl būtina greita diagnostika, nuolatinė stebėsena ir tinkamas gydymas.

Infekcinio endokardito išvengti galima taikant tikslines prevencines priemones, ypač asmenims, turintiems didesnę riziką (pvz., dirbtinius širdies vožtuvus, įgimtų širdies ydų ar buvusią endokardito anamnezę).

Pirmiausia svarbu palaikyti gerą burnos higieną, nes dantų ir dantenų infekcijos yra dažnas bakterijų patekimo į kraujotaką šaltinis. Rekomenduojama reguliariai lankytis pas odontologą ir gydyti dantų ligas.

Vengti injekcinių narkotikų vartojimo – tai vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių, ypač dėl nesterilių adatų naudojimo, per kurias bakterijos gali patekti tiesiai į kraują.

Asmenims su padidėjusia rizika būtina profilaktiškai vartoti antibiotikus prieš tam tikras medicinines procedūras, ypač odontologines, jei tai rekomenduoja gydytojas.

Svarbu taip pat tinkamai gydyti lėtines infekcijas ir odos pažeidimus, kad bakterijos nepatektų į kraujotaką.

Higienos laikymasis medicininių procedūrų metu – naudojant kateterius, atliekant chirurgines intervencijas ar veninį gydymą – būtinas siekiant sumažinti bakterinės infekcijos riziką.

Galiausiai, žmonės, turintys širdies vožtuvų ligų ar kitų rizikos veiksnių, turėtų reguliariai lankytis pas kardiologą ir laikytis gydytojo nurodymų dėl profilaktikos ir stebėsenos.