Juosiančioji pūslelinė

1. Pirminė infekcija – vėjaraupiai – vaikystėje ar jaunystėje žmogus užsikrečia Varicella zoster virusu, kuris sukelia vėjaraupius.


2. Viruso „pasitraukimas“ į nervų šakneles – po vėjaraupių pasveikimo virusas nepasišalina iš organizmo, o lieka neaktyvus (latentinėje būsenoje) nugaros smegenų ar galvinių nervų juntamosiose šaknelėse.


3. Imuniteto nusilpimas – dėl amžiaus, ligos, streso ar imunosupresinių vaistų sumažėja organizmo gebėjimas kontroliuoti virusą.


4. Viruso reaktyvacija – susilpnėjus apsaugai, virusas suaktyvėja ir pradeda daugintis nervų ląstelėse.


5. Plitimas išilgai nervo – virusas juda išilgai pažeisto jutiminio nervo į odą, sukeldamas uždegimą nervo srityje.


6. Odos pažeidimo atsiradimas – nervo inervuojamoje kūno srityje atsiranda bėrimas, skausmas ir kiti požymiai, dažniausiai vienoje kūno pusėje.


7. Uždegimo nuslūgimas ir gijimas – daugumai žmonių bėrimai išnyksta per 2–4 savaites, tačiau kai kuriais atvejais lieka liekamieji reiškiniai, pvz., poherpetinis skausmas.

Ši eiga gali būti lengvesnė ar sunkesnė priklausomai nuo žmogaus imuninės sistemos būklės, amžiaus ir ligos eigos greičio.

• Nusilpęs imunitetas – dažniausia priežastis; gali būti dėl senyvo amžiaus, lėtinių ligų ar organizmo išsekimo.


• Stresas ir emocinė įtampa – ilgalaikis stresas silpnina imuninę sistemą ir gali skatinti viruso atsinaujinimą.


• Imunosupresinis gydymas – chemoterapija, kortikosteroidai ar vaistai po organų transplantacijos slopina imunitetą.


• Lėtinės ligos – cukrinis diabetas, onkologinės, autoimuninės ar ŽIV infekcijos susilpnina organizmo apsaugines funkcijas.


• Amžius virš 50 metų – natūraliai mažėjantis ląstelinis imunitetas su amžiumi padidina juosiančiosios pūslelinės riziką.

Kai virusas suaktyvėja, jis keliauja nervu į odą ir sukelia uždegiminę, skausmingą reakciją – tai ir yra juosiančiosios pūslelinės esmė.

• Deginantis, duriantis ar pulsuojantis skausmas – dažniausiai pirmas požymis, pasireiškia dar prieš bėrimą toje srityje, kurią inervuoja pažeistas nervas.


• Padidėjęs odos jautrumas – net lengvas prisilietimas gali būti nemalonus ar skausmingas.


• Bėrimas juostiniu pavidalu – po 1–3 dienų atsiranda raudonos dėmės, kurios virsta mažomis skaidriomis pūslelėmis, išsidėsčiusiomis juostele vienoje kūno pusėje.


• Niežėjimas ar dilgčiojimas – kartu su bėrimu ar prieš jį gali būti jaučiamas odos perštėjimas ar kutenimas.


• Pūslelių sprogimas ir šašų susidarymas – bėrimas paprastai išsilaiko 7–10 dienų, po to pūslelės džiūsta, formuojasi šašai.


• Bendras negalavimas – kai kuriems pacientams pasireiškia silpnumas, nedidelis karščiavimas, galvos ar raumenų skausmas.


• Poherpetinis neuralginis skausmas – kai kuriems asmenims, ypač vyresniems, po bėrimo išnykimo lieka ilgalaikis skausmas pažeisto nervo srityje (trunka savaites, mėnesius ar net metus).

Šie simptomai dažniausiai pasireiškia vienoje kūno pusėje, dažniausiai liemens, veido ar krūtinės srityje.

1. Gydytojo apžiūra – vertinamas būdingas bėrimo išsidėstymas, skausmo pobūdis ir lokalizacija pagal nervų eigą.


2. Viruso PGR tyrimas (polimerazės grandinės reakcija) – patikimiausias laboratorinis metodas nustatyti Varicella zoster viruso DNR iš bėrimo turinio ar tepinėlio.


3. Viruso kultūra – rečiau naudojamas, bet gali būti atliekamas iš pūslelės skysčio; auginamos viruso ląstelės.


4. Serologiniai tyrimai (antikūnai prieš VZV) – gali parodyti, ar organizmas turėjo kontaktą su virusu, bet mažiau naudingi ūmiai diagnozei.


5. Tepinėlio mikroskopinis tyrimas (Tzanck testas) – leidžia pamatyti būdingas daugiabriaunes ląsteles, bet yra mažiau specifiškas nei PGR.


6. Kraujo tyrimai (bendras kraujo tyrimas) – atliekami vertinant bendrą būklę, ypač imunosupresuotiems pacientams ar esant įtarimui dėl komplikacijų.


7. Neurologinis ištyrimas – esant stipriam skausmui ar galimiems jutimo sutrikimams, vertinamas nervų pažeidimo mastas.

1. Antivirusiniai vaistai – acikloviras, valacikloviras arba famcikloviras, slopina viruso dauginimąsi ir trumpina ligos trukmę.


2. Skausmą malšinantys vaistai – skiriami paracetamolis, ibuprofenas arba stipresni analgetikai, esant intensyviam skausmui.


3. Neuropatinio skausmo gydymas – jei skausmas stiprus ar ilgalaikis, naudojami gabapentinas, pregabalinas ar antidepresantai (pvz., amitriptilinas).


4. Vietinis gydymas – antiseptiniai tirpalai ar vėsinantys tepalai padeda sumažinti diskomfortą ir apsaugoti nuo infekcijos.


5. Kortikosteroidai (kai kuriais atvejais) – gali būti skiriami kartu su antivirusiniais vaistais, siekiant sumažinti uždegimą, tačiau tik labai individualiai.


6. Odos higiena – svarbu laikyti bėrimo vietą švarią, vengti trinti ar pradurti pūsleles.


7. Poilsis ir skysčių vartojimas – padeda palaikyti organizmo stiprumą kovojant su infekcija.

Gydymo trukmė paprastai 7–10 dienų. Vyresniems ar nusilpusiems asmenims būtina atidi stebėsena ir komplikacijų prevencija.

Juosiančioji pūslelinė dažniausiai praeina per kelias savaites, tačiau kai kuriais atvejais gali sukelti rimtų komplikacijų, ypač vyresnio amžiaus ar silpnesnės imuninės sistemos žmonėms.

Pavojingiausia ir dažniausia komplikacija yra poherpetinė neuralgija – tai ilgai trunkantis (kartais mėnesiais ar metais) skausmas buvusio bėrimo srityje. Skausmas gali būti deginantis, duriantis, o prisilietimas – labai nemalonus ar net nepakeliamas.

Jei virusas pažeidžia veido ar akių srities nervus (herpes zoster ophthalmicus), gali kilti rimtų regos problemų – nuo akies uždegimo iki ragenos pažeidimo ar net apakimo, jei negydoma laiku.

Bakterinė infekcija gali komplikuoti pūslelių gijimą – į žaizdas patenka bakterijos, atsiranda pūliavimas, paraudimas, tinimas ar net randai.

Kai kuriais atvejais pasitaiko judamojo nervo pažeidimas – jei virusas apima motorinius nervus, gali išsivystyti raumenų silpnumas ar paralyžius (pvz., veido raumenų, rankos ar kojos).

Neurologinės komplikacijos, tokios kaip encefalitas (smegenų uždegimas), meningitas ar mielitas, pasitaiko retai, bet yra pavojingos gyvybei.

Pažeidus vidinius organus ar plaučius, ypač imunitetą slopinamiems asmenims, gali atsirasti zoster pneumonija, hepatitas ar virusinė sisteminė infekcija.

Juosiančiosios pūslelinės galima išvengti arba sumažinti jos riziką taikant veiksmingas prevencijos priemones, ypač žmonėms, kuriems gresia didesnė rizika – vyresniems nei 50 metų ar turintiems nusilpusį imunitetą.

Pagrindinė ir efektyviausia prevencijos priemonė yra vakcina nuo juosiančiosios pūslelinės. Rekomenduojama skiepytis asmenims nuo 50 metų, net jei jie jau yra sirgę vėjaraupiais ar juosiančiąja pūsleline anksčiau. Naujesnės kartos vakcina (rekombinantinė, pvz., Shingrix) yra saugesnė ir efektyvesnė net ir imunitetui nusilpus.

Taip pat svarbu stiprinti imuninę sistemą – subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir streso valdymas padeda išlaikyti organizmo apsaugines funkcijas.

Asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus, būtina konsultuotis su gydytoju dėl profilaktikos, nes jie turi didesnę viruso aktyvavimo riziką.

Reikėtų saugoti save nuo kontakto su žmonėmis, kuriems yra aktyvus bėrimas, ypač jei patys dar nesirgo vėjaraupiais, nes galima pirminė infekcija (vėjaraupiai).

Nors visiškai išvengti viruso neįmanoma (jis lieka organizme visam gyvenimui), imuniteto stiprinimas ir vakcinacija yra geriausias būdas apsisaugoti nuo ligos ar bent jau nuo jos sunkių komplikacijų.