Kiaulytė

1. Užsikrėtimas – virusas patenka į organizmą oro lašeliniu būdu arba per artimą kontaktą su sergančiuoju.


2. Inkubacinis periodas – virusas dauginasi nosiaryklės ir kvėpavimo takų gleivinėje, simptomai dar nepasireiškia (paprastai trunka 2–3 savaites).


3. Viruso plitimas krauju – infekcija iš kvėpavimo takų patenka į kraują ir išnešiojama po organizmą.


4. Seilių liaukų pažeidimas – virusas dažniausiai nusėda paausinėse seilių liaukose, sukeldamas jų uždegimą ir padidėjimą.


5. Kitų organų pažeidimas (kai kuriais atvejais) – virusas gali paveikti kasą, sėklides, kiaušides, centrinę nervų sistemą.


6. Ligos pikas – pasireiškia būdingiausi ligos požymiai, kurie išlieka kelias dienas.


7. Pasveikimas – po kelių savaičių simptomai palaipsniui išnyksta, susiformuoja ilgalaikis imunitetas.

Kiaulytė atsiranda dėl užsikrėtimo paramiksovirusų šeimai priklausančiu kiaulytės virusu. Ligos atsiradimą lemia keli veiksniai:

• Užkrato šaltinis – sergantis žmogus, kuris išskiria virusą su seilėmis, nosiaryklės sekretu.


• Plitimo kelias – oro lašelinis būdas (kosint, čiaudint, kalbant) arba artimas kontaktas su užsikrėtusiuoju.


• Didelis užkrečiamumas – virusas lengvai plinta uždarose erdvėse, vaikų kolektyvuose.


• Imuniteto nebuvimas – didžiausia rizika susirgti kyla nevakcinuotiems ar ligos nepersirgusiems asmenims.


• Sezoniniai veiksniai – kiaulytė dažniau pasireiškia žiemos ir pavasario mėnesiais, kai žmonės daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose.

• Karščiavimas – temperatūra dažniausiai pakyla iki 38–39 °C.


• Bendras negalavimas – silpnumas, galvos skausmas, apetito stoka.


• Seilių liaukų patinimas – dažniausiai paausinių liaukų, vienašalis ar dvišalis, sukeliantis matomą veido padidėjimą.


• Skausmas – sustiprėjantis kramtant, ryjant ar paspaudus patinusią vietą.


• Sausa burna – dėl sumažėjusios seilių sekrecijos.


• Ausies skausmas ar spaudimo pojūtis – dėl liaukos patinimo.

Kai kuriais atvejais liga gali pasireikšti ir kitų organų pažeidimo požymiais, pvz., pilvo skausmu (kasos uždegimo atveju), sėklidžių skausmu ir patinimu (orchito atveju).

Įtariant kiaulytę, diagnozė dažniausiai nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, tačiau prireikus atliekami papildomi tyrimai:

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas įvertina būdingą seilių liaukų patinimą, skausmą, bendrus simptomus.


2. Laboratoriniai kraujo tyrimai – gali būti nustatytas padidėjęs uždegiminių rodiklių kiekis, tačiau jie nėra specifiniai.


3. Serologiniai tyrimai – ieškoma specifinių antikūnų prieš kiaulytės virusą (IgM – ūmios infekcijos metu, IgG – persirgus ar po vakcinacijos).


4. PGR tyrimas – nustato kiaulytės viruso genetinę medžiagą, naudojamas sudėtingesniais ar neaiškiais atvejais.


5. Vaizdiniai tyrimai (echoskopija, MRT) – gali būti atliekami esant komplikacijų įtarimui, pvz., orchitui ar pankreatitui.

Kiaulytė gydoma simptomiškai, nes specifinio antivirusinio gydymo šiai ligai nėra. Pagrindiniai gydymo principai yra:

1. Poilsis ir izoliacija – rekomenduojama likti namuose, ilsėtis ir vengti kontakto su kitais, kad nebūtų platinamas virusas.


2. Skysčių vartojimas – gerti daug skysčių, ypač jei dėl skausmo ar karščiavimo sumažėja apetitas.


3. Minkštas maistas – vengti kietų, rūgščių ar aštrių produktų, kurie gali dirginti ir didinti skausmą kramtant.


4. Skausmo ir karščiavimo mažinimas – vartojami antipiretiniai bei analgetiniai vaistai (pvz., paracetamolis, ibuprofenas).


5. Šiltos arba vėsios kompresijos – dedamos ant patinusių liaukų vietų skausmui palengvinti.


6. Komplikacijų gydymas – jei atsiranda orchitas, pankreatitas ar kitos komplikacijos, taikomas papildomas simptominis ar stacionarinis gydymas.

Kiaulytė paprastai praeina savaime per 1–2 savaites, tačiau gydymas padeda sumažinti simptomus ir išvengti komplikacijų.

Kiaulytė daugeliu atvejų praeina be rimtų pasekmių, tačiau kai kuriais atvejais gali sukelti rimtų komplikacijų.

Dažniausia yra orchitas – sėklidžių uždegimas, kuris gali lemti vaisingumo sutrikimus. Taip pat neretai pasitaiko pankreatitas, kai pažeidžiama kasa ir atsiranda virškinimo sutrikimų.

Kiaulytė gali pažeisti nervų sistemą ir sukelti meningitą ar net encefalitą, kas yra pavojinga gyvybei. Kartais pasireiškia klausos praradimas, kuris gali būti vienpusis ir nuolatinis.

Rečiau pasitaiko ooforitas (kiaušidžių uždegimas) moterims bei mastitas. Be to, liga gali paūminti jau esamus sveikatos sutrikimus ir sukelti bendrą imuniteto nusilpimą, dėl kurio organizmas tampa imlesnis kitoms infekcijoms.

Kiaulytės galima išvengti taikant patikimas prevencijos priemones, svarbiausia iš jų – vakcinacija. Skiepijimas kombinuota MMR vakcina (nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės) suteikia ilgalaikę apsaugą ir yra įtrauktas į vaikų skiepų kalendorių daugelyje šalių.

Labai svarbu užtikrinti, kad vaikai gautų visas reikalingas vakcinos dozes, o neskiepyti ar ne iki galo paskiepyti asmenys galėtų pasiskiepyti vėliau. Be vakcinacijos, siekiant sumažinti ligos plitimą, reikėtų laikytis higienos priemonių – reguliariai plauti rankas, naudoti atskirus indus ir vengti kontakto su sergančiaisiais.

Sergantis asmuo turėtų būti izoliuojamas bent 5 dienas nuo liaukų patinimo pradžios, nes per šį laiką jis labiausiai užkrečiamas. Prevencijai taip pat svarbu palaikyti stiprią imuninę sistemą – sveika mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas padeda organizmui kovoti su virusais.